Sekama Juodųjų Angelų

|11|

Delita nejudėjo, rodos tą akimirką laikas sustojo, o mergaitės akys gręžte gręžė ją. Delita pasistengė nusišypsoti, tačiau mergaitė buvo išsigandusi, tad pradėjo tankiau kvėpuoti.

- Viskas gerai, - Delita tyliai sumurmėjo ir mergaitei iš lėto padėjo atsisėsti, ji nieko neatsakė, žvelgė į maistą, o jos plaukai vis labiau krito jai prie išblyškusio veido. - Prašau, - Delita paimė lėkštutę su sumuštiniais ir padavė mergaitei, tačiau mergaitė maisto nė nepalietė, tylėdama tyrinėjo Delitos veido bruožus bei raudonus plaukus..

- Nagi, aš tik noriu padėti, - Delita jautė, kad pradeda nebevaldyti savo emocijų ir jautėsi taip, lyg viskas slystų iš rankų.

Nesulaukusi mergaitės atsako, Delita pradėjo valyti mergaitės žaizdas ant kaktos, kairio peties bei rankos, įdrėskimai, smulkūs įpjovimai ant kojyčių kelios mėlynės.

Mergaitė leido Delitai prie jos prisiliesti, išvalyti žaizdas. Tačiau pati mergaitė nesuprato kodėl nebijo paslaptingos rausvų plaukų merginos prieš ją. Mergaitė nesuprato jos kalbos, kodėl jai suteiktas maistas ar kodėl ja rūpinamasi, tačiau žinojo, kad ją persekioja. Ji buvo tokia nuvargusi jog net negalėjo paeiti, atrodė lyg atsisėdimui ji sukaupė paskutines jėgas.

Kol Delita valė žaizdas, ji net nepastebėjo, kiek laiko praėjo, net pamiršo pačią mergaitę, galvojo tik apie Juoduosius Angelus. Tačiau pažvelgus į mergaitę, ji sugrįžo į tikrovę. Garsiai atsidususi, Delita pastebėjo, kad klūpėjo prie mergaitės ant tamsiai žalios spalvos kilimo, tad labiau pasisuko ir daiktus sudėjo ant tamsiai rudo staliuko. Pasirėmusi į sofą, Delita atsistojo ir pasilenkė prie mergaitės. Lėkštutę su maistu, ji paliko ant sofos ir paimė mergaitės ranką, iš pradžių nepažįstamoji lyg nudeginta atitraukė ranką, ir nieko nesakančiomis akimis žvelgė į Delitą, tačiau ji laukė, nieko nedarė, tad po akimirkos pajuto, kaip mažos rankytės apsiveja jos delną.

Delita ją iš lėto, kad mergaitė suspėtų ir per daug nenuvargtų, nuvedė į vonios kambarį, prie savo kambario. Baltame kambaryje, ypač jautėsi rožių kvapas, mergaitė apsidairė, o Delita ją pasodino ant mažos kėdutės šalia vonios ir pradėjo leisti vandenį. Įjungė tylią muziką. Mergaitė supratusi, ranka pasirėmė į vonios kraštą ir iš lėto atsistojo. Ji atrodė tokia išvargusi. Tad Delita nieko nelaukusi nurengė mergaitę, ši nieko nedarė, tačiau suinkštė, kai Delita netyčia palietė mėlynę ant jos peties prie įbrėžimo.

- Atsiprašau, - Delita sumurmėjo ir atitraukė ranką lyg nudeginta. Ji pakėlė mergaitę ir palaukė kol ši pirštų galiukais patikrins ar vanduo ne per karštas. Galiausiai Delita prausė mergaitę, o ši vis dar buvo išsigandusi, tačiau po kurio laiko, nurimo, Delita apjuosė mergaitę rankšluosčiu ir iškėlė iš vonios, vanduo buvo vos vos rausvas, tačiau mergaitė atrodė geriau.

- Iš kur tu esi? Pasiklydai? - Delita ją pradėjo rengti savo maike, kuri mergaitei buvo kaip suknelė.

Mergaitė nesuprato ką Delita sakė, tad tiesiog žvelgė į ją.  Delita parodė į save ir pasakė savo vardą.

- Jilūnė, - Mergaitė atkartojo Delitą, o ši šyptelėjo ir kiek aprimo.

- Delita! - Ji išgirdo mamą šaukiant ir krūptelėjo, o mergaitės veidą iškreipė baimės išraiška. Mergaitė sustingo.

Delita įjungė naktinę lemputę kambaryje, Jilūnė ją sekiojo.

- Tuoj! - Ji surėkė ir nuvedė mergaitę prie lovos bei paguldė į ją, apkamšė, kad mergaitė nesušaltų ir žvilgtelėjusi į ją, įšėjo iš kambario.

- Kas čia? - Delita tik sustojo ir pažvelgė į staliuką su krūvinu skudurėliu bei pleistriukų liekanas ir kitus paliktus daiktus.

- Erm.. Tai, nekreipk dėmesio. Kaip su tėčiu praėjo vakaras? - Ji nukreipė temą ir puolė tvarkyti betvarkę ant stalo vis klausydamasi ar jos kambaryje niekas nevaikšto.

Ji pačiupo lėkštę su maistu ir virtuvėje dar prigriebė stiklinę vandens bei neklausiusi ką Glema kalba, nuėjo į kambarį.

Kai ji pravėrė duris, mergaitė miegojo apsikamšiusi dar labiau. Išvargusi Delita nusliūkino į vonios kambarį ir kelioms minutėms palindo po dušu. Vanduo gaivino,  tačiau vaizdas, kurį mergina matė ant savo kūno jai nepatiko bei kėlė nerimą.

Ant jos kūno buvo vis daugiau mėlynių, tačiau tai, iš kur jos atsirado, Delitai buvo nesuprantama. Ji atsiminė, kad būdama Juodųjų Angelų slėptuvei, jautė skausmą nuo kurio suklupo, tačiau jai niekas nesmogė, stipriai nespaudė jokios vietos. Jos išvis niekas nelietė. Pažvelgusi į veidrodį ji susiraukė bei atsidususi nusliūkino į lovą.

Jilūnė miegojo nė nejudėdama, o Delita įsitaisė ant krėslo su maža pagalvėle ir pledu. Kambarį apšvietė blausi šviesa, o vonioje vis dar girdėjosi tyliai grojantis radijas, tačiau Delita nematė prasmės jo išjungti.

Kurį laiką Delita stebėjo lygiai alsuojančią mergaitę, tačiau akys vis merkėsi ir ji pradėjo snausti.

Delita sapnavo, kad Terio tėvas ją laikė už parankės, lyg vesdamas prie altoriaus, tačiau Delita buvo apsirengusi juodai, plaukus paslėpusi po juodu gobtuvu, o pažvelgus į priekį, vaizdas nepriminė jokių vestuvių. Tai buvo atsisveikinimo su ja ceremonija. Netrukus sapnas nutruko, nes Delita pabudo krūptelėjusi nuo prisilietimo.