Sekama Juodųjų Angelų

|13|

- Delita, - mergina išgirdo tylų kvietimą ir prisilietimą.

- Mm, - raudonplaukė jautė, jog neturi jėgų atsakyti ir susiraukė, pabandžiusi atsisėsti. Ji jautė skausmą visame kūne ir nesuprato, kaip taip gali būti. Akimirką pamanė, kad pateko į avariją ir buvo visai sumaitota, todėl vis dar neatsimerkė ir sudėjavo.

- Delita, atsimerk, - šįkart švelnus balsas pasiekė raudonplaukės ausis.

Vis dėlto, Delita jautė baimę, tačiau nesuprato kodėl. Netrukus, ji pajuto dar vieną švelnų prisilietimą, tik šįkart prie šonkaulių, o dar po kelių sekundžių išgirdo gilų atodusį ir prisivertė atmerkti akis. Delitai palengvėjo, kad ji buvo savo kambaryje ir švietė tik blausi mažos staliuko lempos šviesa, kuri ramino.

- O Dieve, Jilūnė! - Delita staigiai pašoko iš lovos ir spėjo pamatyti Avos žvilgsnį, prieš susverdėjant ir griunant atgal.

- Auč! - vis dar jausdamasi ne per geriausiai, Delita pradėjo trinti rankos alkūnę, kadangi ją trenkė į kažką kieto ir atsisuko ton pusėn ir sutiko porą iriso spalvos akučių,  žvelgiančių į ją.

- Jilūne, - Delita taip gailėjosi, kad buvo pašokusi iš lovos, kad nė neturėjo žodžių.

- Palaukit, o kodėl aš nebejaučiu skausmo? - raudonplaukė apžvelgė kambarį ir sutiko Avos bei Terio žvilgsnius. Ji pakėlė savo palaidinę ir pažvelgė žemyn, stengdamasi pamatyti, kad mėlynių jau nebėra ir Teris ją išgydė, bet teko nusivilti. Mėlynės buvo gniaužtų formos ir patamsėjusios tiek, kad palyginti su ankstesnėmis, nebuvo nė ką kalbėti.

- Teri, kodėl manęs neišgydei? - Delita pažvelgė į angelą taip, lyg prašydama padaryti tai, ko jis nepadarė jai būnant be sąmonės.

- Aš bandžiau, tačiau negaliu. Jos nedingsta, - sumurmėjo vaikinas, o Ava vis dar buvo supykusi, tačiau Delita suirzo tik dar labiau.

- Kaip tai negali! Juk aną kart išgydei, - ji jau buvo praradusi savitvardą, tačiau paskutiniai žodžiai nuskambėjo kupini nevilties. Dar prieš pasirodant pirmosioms ašaroms, Delita jautėsi pikta ir tuo pačiu beviltiška. Mergina užsidengė veidą rankomis, kad jos ašarų nematytų nei draugė, nei angelas.

- Delita, aš nežinau, kas vyksta su tavimi, - Teris pirmą kartą atrodė suglumęs. Vaikinas nieko nelaukęs priėjo prie Delitos ir atsisėdęs ant lovos ją apkabino, o ši sustingo.

"Niekada nebuvau apkabinusi angelo, juo labiau, kad jų nekenčiu ir visada nekęsiu. Teris neturėtų būti išimtis. Jis vistiek vienodai kaltas dėl Rei žūties. Jis juodasis angelas." - sumurmėjo mintyse raudonplaukė ir tą pačią akimirką šiurkščiai nustūmė vaikiną nuo savęs ir atsistojo, nepaisydama skausmo.

Ava taip pat pakilo, tik Delita žinojo ko laukti ir nebuvo pačios geriausios nuotaikos. Tik tą akimirką Delita pažvelgė pro langą, jau buvo spėję įsidienoti.

- Kodėl man nepasakei? - staugė Ava. - Iš kur šitas vaikas? Ar tavo tėvai žino? Kiek ji pas tave dienų?! Tu bent nutuoki kaip tai pavojinga? - Ava privertė Delitą nusisukti nuo lango, laikydama jos alkūnę, ir pažvelgti į ją.

- Aš tau neprivalau visko pasakoti! - suspygo raudonplaukė, manydama, kad užsidegs iš įsiūčio. - Ją čia kažkas atgabeno visai nusilpusią, ką aš turėjau daryti? Ją palikti gatvėje sušalti? - Delita nutildė balsą ir kalbėjo griežtai su drauge. Ji dar niekada tokiu tonu su Ava nėra kalbėjusi.

- Turėjai man pasakyti, - Ava susiraukė. - Ir kaip tu drįsti taip atstumti Terį, kuris stengėsi tau padėti ir paguosti!

Dar labiau supykusi Delita akies krašteliu matė kaip Teris viską stebi pasimetęs, o Jilūnė nė nejuda. Raudonplaukė pažvelgė į draugę pilnomis įsiučio akimis ir grubiai išplėšė savo alkūnę draugei iš gniaužtų.

- Niekada neleisiu angelui manęs apkabinti, aišku?! Jis taip pat kaltas! Pati sakei, kad jo nemėgsti!  Jei tau dabar jis taip patinka, tada kodėl tau jo nenusivedus namo ir nepamylavus!  Nors ką aš tau čia pasakoju, juk net nežinai nieko apie Rei. Džiaugiuosi, kad nieko ir nepasakojau. Lyg turėčiau tau viską pasakoti! - suspiegė Delita.

- Užsikrušk! - išrėkusi viską Delitai į veidą, Ava nudundėjo žemyn ir trenkė durimis.

- Aš su ja pakalbėsiu, - sumurmėjo pašokęs nuo lovos angelas.

- Žinoma, - sumurmėjo mergina vis dar pykdama ant draugės.

Ji stebėjo vaikiną, kol jis uždarė duris, tačiau po sekundės jos vėl prasivėrė, lyg vaikinas būtų ką užmiršęs.

- Beje, Jilūnė pavalgiusi, - durys vėl užsitrenkė, o pavėlavusi Delita tik linktelėjo.

- Eime Jilūne, - priėjusi prie mergaitės, mergina ją apkabino ir leido pačiai atsistoti ant žemės. - Reikia nupirkti tau rūbų ir nueiti į policiją dėl dingusio asmens, - Delita ją vedė laiptais žemyn ir mąstė ar lauke taip šilta, kaip atrodo.

Ji užsidėjo batus ir paieškojo pusseserės paliktų batelių, kurie puikiai tiko Jilūnei, nors rūbai buvo gerokai per dideli, todėl Delita nekantravo ją aprengti žmoniškai.

Iki prekybos centro tolimas kelias nebuvo, todėl Delita ir Jilūnė jau žengė pro duris. Mergina dairėsi parduotuvių skirtų vaikams ir vieną radusi išrinko mergaitei kelis drabužėlius ir sumokėjo, tuomet nuvedė mergaitę į tuoletą perrengti.

- Gražiai atrodai, - Delita pagyrė Jilūnę, vesdama ją į tuoleto link ledų parduotuvės.

Jilūnė vis dar nekalbėjo, tačiau staiga sugriebė Delitai už rankos ir timptelėjo atgal. Mergina leidosi jos vedama link koridoriaus, skirto eiti į tuoletą, tačiau nesuprato, ko jai ten reikia.

- Jilūne, juk ką tik buvai tuolete, - Delita ją pradėjo vesti atgal prie ledų, tačiau mergaitė pirštu nurodė ko bijo ir pažvelgė į Delitą.

- Šūdas, - nusikeikė mergina ir sustingo iš baimės.