Sekama Juodųjų Angelų

|5|

Delita vis dar žvelgė į ranką, o ji buvo visiškai be mėlynių.. juk.. šįryt ji jas matė. Nežymiai pasisukusi ji pažvelgė į Terį. Tamsiaplaukį, niūrų vaikiną, vieną sėdintį klasės galiniame suole. Ji nė nepajautė kaip jų žvilgsniai susitiko. Jis pažvelgė į jos ranką, kurią ji lietė kairės rankos pirštais ir šyptelėjo. Delita tai puikiai matė ir kiek pajudino ranką, kad jis pažvelgtų jai į akis, ir žiūrėjo į vaikiną klausiamu žvilgsniu. Nors jo nemėgo kaip ir kitų, bet turėjo sužinoti kaip išgijo. O buvo tikra, kad jis žino.

Vaikinas tik pavartė akis ir nusisuko.

Visą likusią pamoką Delitą vis kankino mintis, ar mėlynės ant šonkaulių taip pat išgijo? Ir kodėl Teris jai davė inhaliatorių?

.

Pasibaigus pamokai į Delitą klasiokai vis dar spoksojo dėl įvykio ryte. Pačiai Delitai pradėjo darytis neramu, kad jos gyvenime dedasi keisti dalykai. Mergina žinojo jog tai jos kaltė, kad jei ji nebūtų smalsavusi nieko nebūtų nutikę. Bet ji atgal neis. Ne. Ji pažadą ištesės. Juk jai pažadėjo, girdėjo kaip ji išleidžia paskutinį atodūsį ir galiausiai užmerkė akis tiesiai Delitos rankose.

- Apie ką galvoji? - Šyptelėjo priėjęs Kemas, o jam iš paskos ir Ava. Abu ėjo Delitai iš šonų..

- Apie senus prisiminimus, - Ji šyptelėjo, bet buvo keista, kad Kemas eina su jomis. - Einu iki tualeto.

- Kemai, atsiprašau, kad šiandien ant tavęs rėkiau, tiesiog išsigandau jog Delita užsigavo. Nenoriu, kad ji kentėtų.. na žinai.. po to, - Delita dar spėjo išgirsti draugės žodžius ir išplėsti akis prieš uždarydama duris sau už nugaros.

Nuskubėjusi prie kriauklių bei veidrodžių ant sienos, apsižvalgė. Atrodo tualetuose nieko nebuvo. Vėl pažvelgusi į veidrodį Delita pasikėlė megztinį ir žvelgė į save. Šonkauliai vis dar buvo su mėlynėmis. "Tada kodėl mano ranka išgijo?" Pagalvojo ji ir pakraipė galvą, taip parodydama jog nevertėjo nė tikėtis tokio dalyko. Giliai atsidususi ji išėjo iš tualeto.

- Kur Kemas? - Susiraukė Delita ir apžvelgė pustuštį koridorių, nes mokiniai jau skirstėsi į pamokas.

- Mum istorija, einam. Jis nuėjo pasikalbėti su kažkokia drauge. Nesu jos mačiusi, naujokė matyt, - Ramiai atsakiusi Ava kumštelėjo Delitai į šonkaulius, kad ši pasijudintų antraip abi pavėluos, o ši pajuto nežymų skausmą.

Abi nuėjo kaip tik laiku į istoriją, po kelių akimirkų Delita jau klausėsi naujos temos. Jai istorija patiko, tik.. ne visos temos, ją labiausiai traukė temos apie karus ar imperijas.

- Gal šiandien norėtum pas mane nakvoti? - Šyptelėjo Ava. Delita pas ją taip dažnai miega, kad jau eina kaip į savo namus, o dar šiandienos nakties užpuolimas jai tikrai neįšeis į naudą, juk penktadienis, galės ilgai miegoti, o pas Avą į ją niekas nesikėsins.

- Žinoma, užsuksiu vakare, esu tikra, turi daug ką papasakoti, - Sukikenusi ir pažvelgusi savo geriausiu žvilgsniu į draugę, nusisuko. Žinojo, kad Ava suprato, ką Delita turi omeny.

Visas likusias pamokas Delita stengėsi nebegalvoti apie įvykį naktį ir nusiraminti dėl mėlynių, bet mintys vėl grįždavo prie Terio. Ir kodėl ji jį vadina vardu? Juk jis žudikas... Juodasis angelas. Mirties nešėjas.

- Dar vakar jam sakiau nesiartinti prie manęs, o šiandien jau pati kimbu, kad sužinočiau atsakymus į klausimus, - Bambėjo sau po nosimi Delita ir nusisiovė batus. - Mama aš jau namie!

Greitai užlipusi laiptais ir nusimetusi kuprinę prisėdo prie kompiuterio ieškoti kuo daugiau informacijos apie Juoduosius angelus, bet po valandos ieškojimo teko nusivilti. Visiškai nieko. Apie juos nėra jokios informacijos.

- Tai kas po velnių jūs esat? - Sumurmėjo pati sau prieidama prie lango.

- Bent jau aš, tai nesu žudikas.

Ji krūptelėjo ir lėtai atsisuko bei sunėrė rankas ant krūtinės užliejus nakties prisiminimams.

- Saugau tave. Gregas gali bet kada grįžti pabaigti Valdovo pavedimo, - Jis toliau stovėjo. - Galima prisėst? - Parodė į lovą.

Nuo kada Juodasis angelas prašo leidimo ir nuo kada jis atvyrauja žmogėnei.. Nusistebėjusi Delita nė nepajautė kaip prie jo priėjo.

- Tik tada jei atsakysi į visus klausimus, - Griežtai pažvelgė į jį.

Jis nė kiek nepakraupo nuo jos žvilgsnio ir nieko nesakęs, atsisėdo.

- Kodėl tas Gregas žino ką aš galvojau? - Ji stengėsi kalbėti kuo ramiau, tvardėsi, kad to žudiko neišmestų pro langą iš įniršio bei neapykantos, bet jai reikėjo atsakymų.

- Jo toks gebėjimas, - Gerokai padelsęs atsakė Teris.

- Kodėl tu čia? - Ji prisėdo ant kėdės prie stalo priešais lovą.

- Manau.. saugau tave, kad nemirtum, - Ir vėl gerokai uždelsęs, atsistojo bei pradėjo tyrinėti jos kambarį. Saulės apšviestame kambaryje su visiškai juoda apranga, jis buvo labai ryškus.

- Kodėl tada mane saugai? - Susiraukė ji ir stengėsi neparodyti susidomėjimo priežastimi.

- Nes jau esu susitepęs rankas vieno žmogaus mirtimi, nenoriu būti atsakingas ir už tavąją..

- Juk aš pati smalsavau, - Ji atsistojusi pradėjo vaikščioti po kambarį.

- Na taip, bet aš turėjau tave nužudyti.

- Kodėl to nepadarei? - Susiraukė dar labiau ji. Delita jautė, kad vis labiau irzta.

- Per daug klausinėji, - Jo balsas nuskambėjo švelniai, bet ir  šaltai.

Ji tik atsisėdo ant lovos krašto, o jis paskui ją.

- Jis tai darys dar ilgai? Bandys mane nužudyti? - Ji pakraupo vien nuo savo balso. Jis drebėjo.

Teris jau žiojosi atsakyti, bet pasigirdo žingsniai ir praveriamos kambario durys..