Sekama Juodųjų Angelų

|8|

- Delita! - Garsiau pasakiusi Ava jai stipriai trūktelėjo už rankos. Delita lyg sulėtintai, visai visai lėtai pasuko galvą geriausios draugės link. - Einam, Teris ilgai nelauks.

Delita leidosi draugės vedima už rankos kol galutinai atsipeikėjo iš fantazijų, jau buvo pradėjusi leistis saulė, o dangus darėsi šviesiai rožinis. Teris tik ėjo nesustodamas, nė nežvilgtelėjęs ar Delita su Ava eina iš paskos..

- Teri? - Murmtelėjo Ava. - Kaip tu tapai angelu? - Ji tik nutylėjo žodį "juoduoju" ir paleidusi Delitą kiek prisiartino prie jo bei nužvelgė vaikiną tiriančiu žvilgsniu, kuris rodė, kad mergina vis dar juo nepasitiki.

- Kažkada papasakosiu, beveik atėjom, - Teris kreivai šyptelėjo ir jo duobutės skruostuose išryškėjo.

Delita kurį laiką ėjo išpūtusi akis ir dūsaudama iš nuostabos.. Nuo kada jis šypsosi Avai bei išvis atvirauja? Kartais neturėjo joms nusukti galvų vos pamačius pirmą kartą? Delita susiraukė, tačiau pagreitino žingsnį, kad pasivytų draugę ir juodąjį angelą.

- Štai, - Jie buvo pačiame miestelio viduryje, prie didelio trijų aukštų apleisto namo, šiukšlės susinešusios prie namo kampų, telkšo balos, nes matyt naktį lijo, gelsvi labai plūduriavo bei lengvai sukosi jose.

- Einam, - Delita tik parodė link didelių, tamsių durų ir pradėjo eiti sparčiu žingsniu.

- Ne, prie durų netoli turi būti vienas mūsų, - Teris linktelėjo durų pusėn ir davė suprasti, kad "mūsų" tai vienas juodųjų angelų. - Girdžiu jo alsavimą.

- Tai kaip jis negirdi mūsų? - Ava suskėsčiojo rankomis.

- Vienas iš mano gebėjimų yra gera klausa, aš girdžiu geriausiai iš jų, - Jis ramiai atsakė ir tyliai nusliūkino prie tamsios bei apdulkėjusios plytinio pastato sienos.

Delita tik suprunkštė.. "Kažin kiek jis dar turi gebėjimų"..

- Ten patekti bus sunku, valdovas čia taip pat yra.. Tačiau už viską labiau žinokit, kad bet koks menkas garselis patrauks jų dėmesį, - Teris perspėjimą ištarė taip baugiai jog Delitai susitraukė pilvas iš baimės.

- Gerai, užteks stovyniuoti, einam, - Burbtelėjo Ava ir stumtelėjusi į priekį Delitą, atsistojo už nugaros.

Teris tyliai atidarė sunkias metalines duris su nusilupusiais geltonais dažais ir įkišo galvą pažiūrėti ar kas yra viduje. Supratęs, kad kol kas yra saugu, Teris įsmuko vidun, o paskui jį ir draugės.

- Kur toliau? - Sušnibždėjo Ava ir Teris metė piktą žvilgsnį, kai Ava susivokė ką padarė, pasijuto kalta, tad nuleido galvą ir tylėjo toliau apie kažką mąstydama. Teris atrodė taip pat užsimąstęs, kol blausi šviesa buvo vos vos apšvietusi patalpą, vedančią į didžiąją salę. Jų šešėliai tįsojo ant sienų.

Delita lyg nudeginta sparčiu žvilgsniu pradėjo eiti link kitų durų, kurios šiuo atvėju buvo medinės, apibraižytos. Kai Mergina pasiekė senas duris, ištiesusi ranką link rankenos, suabejojo tik akimirką ir atitraukė ranką. Pamačiusi, jog Teris piktai žvelgia į ją žengdamas sparčius žingsnius, kurį laiką nusuko akis į šviestuvą, giliai įkvėpė ir tyliai pravėrė duris bei įslinko į mažą koridorėlį kilti laiptais į viršų.

- Einat? - Be garso pasakė lėtai ateinantiems Avai ir Teriui, bei suskėsčiojo rankomis, lyg rodydama paskubėti.

- Galėjai žūti, juk sakiau, kad jų čia pilna! - Tyliai sušnabždėjo Teris.

- Eiti tai reikia.. Kaip aš.. - Delita nespėjo baigti sakinio, nes Terio ranka buvo stipriai prispausta prie jos burnos, o Ava vos vos pasilipėjo aukščiau ir pakreipė galvą viršun ir į šoną.

Delita patraukė jo ranką ir susiraukė žvilgsniu klausdama, kas ne taip, o Teris atsakydamas parodė, kad reikia klausytis.

Įsikrausiusi Delita išgirdo pokalbį, ir įsikabino raštuotų turėklų.

- Juk žinai tėve, kad jis čia sugrįš, turi užduotį mokykloje, o tos dvi mergaitės.. Na, jas pašalinsime greitai.. Tik.. - Vaikinas nebaigė sakinio ir pasigirdo trenksmas. Kažkas įėjo į pastatą.

- Matyt Gajus.. - Storas balsas lyg ramino vaikiną. - Supranti, Teris kaip jo mama.. Helena amžinai tokia buvo, nė nesuprantu kaip išgyvenau jos neužmušęs, visada žlugdė mano kėslus, kad padėtų tiems žmogėnams, o dabar kai jos nebėra, na.. Laisvė.

Teris suspaudė kumščius ir jau ruošėsi lipti laiptais, jo veidas buvo rūstus, išdavė apie didžiulį pyktį ir susierzinimą. Delita kibo jam į parankę ir patraukė arčiau savęs, kad prireikus galėtų sustabdyti, kol jis neiškrėtė nieko beprotiško.

- Kaip tas vyras koridory? Jis matyt saugo, kaip įšeisim? - Ava išplėtė akis ir pabalo. Matėsi, kad bijojo.

- Sugalvosim, - Delita irgi atsakė be balso ir palingavo galva, kad viskas bus gerai, nors pati jautė baimę, rankos drebėjo, tad ji dar labiau sugniaužė Terio parankę, nuo ko jis į ją atsisuko. Po kelių akimirkų Delita staigiai tūptelėjo paleidusi Terį ir apkabino rankomis pilvą.

Ava parodė rankų mostais, kad Teris stebėtų viską ir klausytų, o ji pati nusileido pas Delitą ir pritūpė šalia.

- Kas yra? - Susiraukė ir palietė draugės rankas ant pilvo.

- Skauda, nežinau kodėl.. - Sumurmėjo ir iš lėto atsistojo. Lyg nujausdama pakėlė megztinį, ant jos pilvo, buvo rankos formos mėlynė. Atrodė lyg ranka buvo pridėta prie jos pilvo ir palikusi mėlynę.

Delita išbąlo, Ava krūptelėjo, o Teris susiraukė. Nuleidusi megztinį žemėn Delita jau nebejuto skausmo, tad pradėjo vėl klaustyti nuvijusi mintis apie mėlynę į šalį.

- Mes nedelsiant turime nuvykti į Tarą, reikia pasikalbėti su didžiuoju valdovu, - Terio tėvas kalbėjo užtikrintai ir įsakmiai.

- Klausau, nedelsiant visus sukviesiu į salę, - Linktelėjo galva vaikinas ir abu patraukė į mažą tamsų kambarėlį.

Delita, Ava ir Teris pradėjo kilti laiptais vis greičiau, lyg bijodami, kad kas nesektų iš paskos. Pasiekę trečiąjį aukštą visi pritūpė, nes iš ten puikiai matėsi visa salė.

- Ir ką gi mes čia turim? - Visi trys krūptelėjo išgirdę pažįstamą balsą ir atsisuko išplėtę akis.