Sekama Juodųjų Angelų

|7|

- Delita.. kodėl jis čia? Kaip jis čia atsirado? - susiraukė Ava lyg atgavusi žadą. Ji buvo visa išbąlusi. Juk.. jis naujokas, - Ava tik išpūtė akis, nes Teris buvo su dideliais juodais sparnais ir ramiai žvalgėsi po kambarį.

- Galiu viską paaiškinti, - Delita lyg įgelta atsikėlė nuo lovos ir atsistojo kiek arčiau Terio. Jautė kaip šokas po užpuolimo praeina, tačiau kvėpavimas pasunkėjo.

- Manau, čia man reikia viską paaiškinti, - sumurmėjo jis. - Visiškai neturiu noro terliotis su jumis, ypač su ta smalsuole, kuri nesugeba nulaikyti savo užpakalio namie, -  dėbtelėjo į Delitą, o ši susiraukė.

- Pamanykit. Kažin kieno draugas nori mane nužudyti, - Prunkštelėjo ji. Teris jau žiojosi atsakyti, bet buvo nutrauktas.

- Ei!? - Ava lyg norėdama parodyti, kad vis dar yra kambaryje pamosikavo rankomis. - Delita, paskutinis šansas, - jos žvilgsnis Delitą tiesiog grežte gręžė.

- Aš.. erm, - ji tik susiraukė dar labiau. - Prieš kelias dienas, išsmukau iš namų ir.. na, ieškojau tų angelų, - raudonplaukė numykė ir praleido žodį 'Juodųjų". Žinojo, kad draugė supyks.

- Tu rimtai? - Ava net pašoko nuo lovos ir priėjo prie jų, rodos, Teris jai mažiausiai rūpėjo. - Juk apie tai buvo kalbėta! Žinojai, kad rizikuoji savo gyvybe, - ji tik mosikavo rankomis į šalis ir vėliau jas įrėmė į šonus kaip darydavo Delitos mama, kai supykdavo.

- Ava, aš pažadėjau, negalėsiu ramiai gyventi jei neišsiaiškinsiu, - Ji atsisėdo ir padėjo alkūnes ant kelienų bei galvą paremė į delnus.

- Teri, turi jai paaiškinti. Kad ir kaip tavęs nemėgstu, - Ava sumurmėjo.

- Ji per daug smalsavo, žinojo, kad ją tai gali pražudyti. Saugosiu ją, bet pati lindo kur nereikia, - vaikinas atsirėmė į Avos kambario sieną ir žvelgė į jas.

- Jis dar ilgai ją medžios? - Ava susitvardė ir prisivertė kalbėti ramiai.

- Taip, kol Juodųjų Valdovas jam lieps liautis. O to nebus, - jis tik paskėsčiojo rankomis.

- Delita, kitą kartą taip nepasiseks, - ji susiraukė. - Su juo tu tikrai nebūsi. Juk jis vienas iš jų, - Ava tik parodė pirštu į Terį.

- Žinau, ką ji man pasakytų, - Delita atsiduso. - Bet aš kitaip atsakymų nesužinosiu.

- O kaip tu čia atsiradai? - grėsmingai į Terį žvilgtelėjo Ava ir primerkė akį, kad atrodytų baugiau.

- Tai vienas iš mano gebėjimų, dar ne laikas žinoti, - jis murmtelėjo ir nusisuko nuo Avos ir Delitos.

- Aš tavim vistiek nepasitikiu, - pašnairavusi į Terį, Ava susiraukė.

- Mes, - pataisė ją Delita, nes vis dar jautė priešiškumą tam vaikinui.

- O dabar keliauk iš mano namų, kad nematyčiau. Šiandien naujienų man užtenka, - Ava piktai dėbtelėjo į Terį, o šis ir dingo. Tuomet ji atsisuko į Delitą sukryžiavusi rankas. - Prisidirbai iki kaklo.

- Žinau.. Juk supranti, kad turėjau tai padaryti.. atsiprašau už sukeltą pavojų, - Ji tik sumurmėjo ir iš Avos spintos išsitraukė pagalvę bei antklodę. Delita niekada nemėgo su kuo nors miegoti po viena, net ir su drauge. Kai abi atsigulė Ava uždavė dar kelis klausimus ir iš nuovargio abi užmigo.

.

Atsikėlusi Delita dar kiek pabuvo pas Avą, tačiau abi apie naktį beveik nekalbėjo, galiausiai susiruošusi Delita išmovė namo.

- Mama! Aš jau namie! - Kaip visada maudamasi batus sušuko Delita ir įsidėjusi spagečių su sūriu, užlipo į viršų.

- Gerai, pavalgau, padarau namų darbus, nusnūstu ir einu išsiaiškinti, - Visą planą sau murmėjo po nosimi bei šveitė maistą. Galiausiai supratusi, kad miego stygius ją įveiks, Delita namų darbų ruošimą atidėjo sekmadieniui ir susirangiusi lovoje vėl užmigo, gniauždama statulėlę.

Krebždesiai. Ir vėl? Kiek dar dienų jis ją persekios.

Ji tik staigiai pašoko iš lovos pasiruošusi pulti.

- Tai aš, eik miegoti, pasaugosiu. Matos, kad mažai miegi, - Sumurmėjo Ava ir įsitaisė krėsle prie kompiuterio. Delita ją pas save jau buvo pratusi taip matyti, tad nieko nelaukusi vėl užmigo.

Ava stengėsi sutelkti dėmesį į žiūrimą filmą, tačiau mintys vis nuklysdavo prie to, kas nutiko naktį ir to angelo. Terio. Kodėl jis išvis Delitą saugo? O gal turi blogų kėslų? Nebūtų keista.

Delita neišmiegojo nė valandos, nubudo dar prieš penkias, nė nebuvo pradėję temti.

- Aš eisiu į tą vietą, - draugė ramiai pasakė kiek pasiražydama ir užsidėdama pilką mėgstinį.

- Delita.. - Ava jau buvo įpykusi.

- Manęs nesustabdysi, - raudonplaukė kuo ramiau pasakė bei pažiūrėjo į draugę maldaujamu žvilgsniu.

- Tuomet, einu kartu, - Ava atsistojo prie Delitos ir paskui ją lipo laiptais žemyn.

- Tikriausiai išprotėjai, - tai buvo vienintelis dalykas, kurį Delita galėjo pasakyti, nes žinojo, kad draugės neperkalbės.

Delita bėgo prieky, o jai už nugaros bėgo Ava, visą kelią Delita rankoje gniaužė inchaliatorių jei pasikartotų priepuolis.

- Jau, - ji sušnabdėjo ir abi draugės sustojo bei laukė kol atgaus kvapą.

- Tu ir vėl čia ir dar tu, - Ava ir Delita sustingo pasigirdus balsui.

- Ša, dar kiti išgirs! - susiraukė Delita ir atsisuko.

- Nieko čia nėra, - Jis ramiai pasakė.

Delita nekreipdama dėmesio į Terį, nusliūkino link namo. Įsitikinusi, kad nieko jame nėra, tik atsiduso.

- Ir kaip aš dabar viską sužinosiu...

- Man būtų irgi įdomu sužinoti kodėl mes atsiūsti čia, - Jis sumurmėjo. - Tiesą sakant.. žinau kur šiuo metu yra visi Juodieji angelai, - jis ir vėl sumurmėjo. - Galiu ten nuvesti, bet jei jus sučiups aš jūsų negelbėsiu ir nesu atsakingas už jūsų gyvybes.

- Sutinkam! - abi nė nepagalvojusios atsakė vienu metu.

'Taip.. aš turiu tai sužinoti, jau šį vakarą, greitai.. tuomet išpildysiu pažadą. Galėsiu lengvai gyventi, Rei..' Delitai galvoje sukosi tik viena mintis..