Sekama Juodųjų Angelų

|6|

Pro duris įžengė mama. Tačiau Delita į ją nebežiūrėjo, ji žvelgė į vietą šalia savęs. Ten, kur neseniai buvo Teris. Jo nebebuvo.

- Ee.. Mama, ką čia veiki? - Ji kiek susiraukė ir pažvelgė į mamą, kuri atsisėdo ant lovos šalia.

- Atėjau pažiūrėti ką veikei, - Ji šyptelėjo. - Norėjau pasikalbėti dėl to, kas įvyko seniau.

Delita sustingo, jautė kaip kraujas gyslose stoja, o jai darosi sunkiau kvėpuoti nuo tokių žodžių. Kaip ji gali norėti jog Delita tai atsimintų. Nepakako to, ką ji turėjo iškęsti?

- Nenoriu apie tai kalbėti, - Ji tik sumurmėjo ir atsistojusi pradėjo dėtis daiktus į kuprinę, dėl ėjimo pas Avą.

- Delita, amžinai negali bijoti apie tai kalbėti. Turi su tuo susitaikyti, mes susitaikėm, - Griežtai, bet švelniai tarusi Glema išėjo palikdama Delitą vieną.

- Turi su tuo susitaikyti.. - Sumurmėjo Delita. - Kažin ar pačiai būtų gerai susitaikyti, kai tavo sesuo numirė tavo rankose ir dar nužudyta, - Jau garsiau kalbėjo.

Susidėjusi visus daiktus, Delita užsidėjo juodą megztinį ir pasiėmusi kuprinę bei telefoną, išėjo iš kambario.

- Šiandien miegosiu pas Avą, - Ramiai tarė dėdamasi sportbačius, bet neslėpė susierzinimo po mamos žodžių. 

Mamai nieko neatsakius, Delita išėjo trenkdama durimis ir pradėjo žingsniuoti takeliu kairėje.

- Taip, jis tave norės nužudyti visada, - Delita krūptelėjo nuo Terio pasirodymo iš niekur.

- Baik mane gasdinti.. Tai kaip man nuo jo apsiginti? - Susiraukusi paspartino žingsnį ir apsikabino save per liemenį, kadangi vakaras buvo šaltas. Ji stengėsi įžiūrėti kur eina, nes degė tik keli žibintai, tačiau sunkiai sekėsi.

- Aš tave saugosiu, - Jis tik sumurmėjo ir persibraukė ranka per savo trumpus plaukus.

- O kaip dėl mėlynių gijimo? - Ji tik atsisuko į jį ir sustojo, o jis iš paskos.

- Mano darbas, - Ir vėl trumpas atsakymas.

- Kaip tu tai padarei? - Ji jau svarstė mintį apie šonkaulių mėlynes. "Ir po velnių, nuo kada jis mano draugas?"

- Tokie mano gebėjimai.

- Ar.. aš turiu daugiau mėlynių ir nežinau iš kur jos atsirado.. - Ji kiek pradėjo panikuoti.

- Parodyk, - Griežtai paliepė, o Delita krūptelėjo.

Giliai įkvėpusi Delita pakėlė megztinį viršun ir atidengė šonkaulių mėlynes. Tiksliau mėlynes nuo gniaužtų. Teris kurį laiką taip ir spoksojo, jo akys išsiplėtė, o jis žiūrėjo tai į Delitą, tai į mėlynes.

- Negali būti, - Jis sumurmėjo ir atsitraukė.

- Kas? - Delita jautė kaip ją išpila šaltas prakaitas, o rankos pradeda drebėti. Artėja panika. Ji tikėjosi, kad Teris pasakys, jog tai nieko blogo ir viskas gerai. Kad ir kaip jo nekenčia.

- Nieko, man reikia eiti, - Daugiau nieko neleidęs Delitai pasakyti, jis sparčiais žingsniais nuėjo tolyn.

- Kam eiti, jei gali skristi? - Sumurmėjusi ir įsiutusi dėl tokio elgesio ji nuskubėjo pas Avą.

.

- Ava! Aš jau čia! - Ji surėkė, bet niekas neatsiliepė. - Ava! - Delita jau lipo laiptais į antrą aukštą prisilaikydama už turėklų.

- Aš kambaryje! - Ji šūktelėjo, bet balsas išdavė, kad kažkas ne taip. Delita susiraukė, nujautusi kas gali nutikti. Giliai įkvėpusi, drebančiomis rankomis atidarė kambario dūris. Ava sedėjo ant lovos ir šypsojosi Delitai, žvelgė visur, tik ne už durų, o Delita suprato negalinti galvoti apie galimą žmogų už durų. Juk jis skaito mintis.

- Atsiprašau, kad taip užtrukau, užsikalbėjau su mama, - Ji šyptelėjo draugei, kuri nejučia žvilgtelėjo už durų. Šalia Delitos buvo spintelė, ant kurios taip pat buvo statulėlių. Jos kartu jas pirkdavo. Vienodas. Susiradusi turinčią daugiausiai smailių kampų Delita ją paėmė ir užkišo ranką už nugaros.

- Kiek turiu tau papasakoti! - Ji džiugiai šyptelėjo. - Uždarysiu duris, kad negirdėtų tavo mama, gerai? - Ji vėl šypsojosi, nors viduje tiesiog virė iš baimės, baimės, kad draugė gali būti sužeista.

Vos Delita pradėjo daryti duris, prieš ją iššoko jis. Tas vaikinas, kuris ja vakar užpuolė, o Delita šoktelėjo atgal. "Kaip po velnių jis sužinojo, kad aš pas Avą?!" ji supanikavo.

- Baik, - Jau murmėjo. - Aš tau nieko nepadariau! - Delita suvokė, kad jos draugė sustingusi iš baimės ir šoko. - Ava, bėk į vonią ir užsirakink! - Ji žinojo, kad jos draugei sunku judėti iki vonios, nes grįžo prisiminimai apie tėčio užpuolimą, o dabar tai vyksta su jos drauge. Bet Ava pakluso. Buvo lyg transo būsenoje. Visiškai nieko nesuvokdama.

- Oi mergiūkšte, manei, kad išsigelbėjai? - Jis artėjo link jos, o ji traukėsi kliūdama už daiktų.

- Juk pats suvoki, kad aš jus tik mačiau, daugiau nieko. Nešdinkis iš čia ir nebelįsk prie Avos! - Ji kalbėjo taip piktai, pyktis tiesiog virė joje.

- Manai gali mane sustabdyti. O tos mėlynės.. gaila, kad tas subingalvis tau nepasakė, na, aš irgi nesakysiu, pasikankink, - Jis tik išsitraukė durklą, padengtą įvairiais raštais, sidabrinį.

Blausiai apšviestame kambaryje puikiai matėsi išblyškusios Delitos veidas. Kaip išsiplėtė jos akys iš baimės. Netrukus užpuolikas metėsi prie Delitos, o ji bandydama nuo jo pabėgti ir vėl bandė smogti statulėle, tik tuo pačiu metu, kai žudikui buvo trenkta, jo veide atsispindėjo pasitenkinimo šypsnis, o jis tą pačią akimirką išnyko kaip dūmas.

Ji lėtai nuėjo prie vonios durų ir kurį laiką žiūrėjo į durų rankeną tuščiu žvilgsniu.

- Ava, tau viskas gerai? - Tyliai paklausė ir po akimirkos išgirdo spragtelėjimą, atsidarė durys. Ava buvo apsiverkusi, tušas nubėgęs, o ji visa drebėjo ir žvelgė žemyn išplėtusi akis.  

- Viskas gerai, nusiramink.. - Ji apkabino draugę.

- Maniau jis tave nužudys. Kaip buvo užpuolęs tėtį, tau viskas gerai?

- Manau taip, - Delita irgi drebėjo, o kūnas buvo sustingęs iš baimės. Ji žinojo, kad šiąnakt miegos mažai.

Jos lėtai nuėjo prie lovos.

- Tai mano kaltė, nederėjo šniukštinėti.. bet pažadą norėjau išpildyti, - Ji sumurmėjo atsiguldama ir žvelgdama į lūbas.

- Viskas gerai, suprantu, bet tu rizikuoji savo gyvybe. Turi liautis, - Atsidususi kiek nusiramino Ava.

- Pakelk megztinį, - Delita iškart atsisėdo ir pajuto diegimą. Ava vėl išbalo, o Delita suprato kodėl.

- Pas Delitą yra įbrėžimas, - Staiga atsiradęs Teris priėjo ir privertė Delitą atsistoti. Pakėlė jos megztinį, o per jos odą truputį tekėjo kraujas. Jai įbrėžė su durklu. Teris palietė įbrėžimą ir jis užgijo.

- Dėkoju.. visai nejutau, -  Susiraukė ji toliau apžiūrinėdama savo pilvą.

- Pažiūrėk į jos šonkaulius, - Sumurmėjo jis ir atsirėmė į Avos kambario sieną.

Nieko nelaukusi Delita nuėjo prie Avos ir nespėjus draugei susivokti pakėlė jos megztinį iki šonkaulių. Pas Avą irgi buvo tokios pačios žymės kaip ir pas Delitą.

- Tikriausiai turiu jums viską papasakoti, - Sumurmėjo Teris, o Ava su Delita laukė.