Sekama Juodųjų Angelų

|2|

Suskambėjus žadintuvui, mergina vos prisivertė pakelti ranką bei jį išjungti. Pajutusi, jog rytinės saulės spinduliai jai maloniai šildo odą, atsimerkė ir pasikėlusi alkūnėmis, apsidairė po kambarį.

Lova viduryje kambario, sienos gelsvos spalvos, o spinta bei namų darbų ruošimo stalas, balti. Beveik per visą mažą kambarį driekėsi didžiulis minkštas kilimas, juodos spalvos. Ji pažvelgė į savo rūbus.
Pamačiusi jog nebebuvo juodai apsirengusi, supanikavo. Pradėjo tankiau kvėpuoti ir bandė atsiminti viską iš praėjusios nakties, rankomis susiėmusi už galvos.

Kaip visada prieš einant miegoti, ji buvo apsivilkusi smėlio spalvos švelnius naktinius, o plaukus susirišusi į uodegėlę. Juoda kuprinė gulėjo ten kur gulėjusi, atrodo lyg būtų visai nepaliesta. Lyg ji naktį nebūtų išsmukusi iš namų. "Tik kaip aš atsidūriau namuose ir dar apsivilkusi naktiniais?" Svarstė mergina. Netrukus ji pasuko galvą link kambario durų.

- Delita, kelkis, juk į mokyklą reikia šiandien eiti. Džeremis neveš, nes užsirašė pas dantistą, - tyliai pravėrusi duris, šiltai priminė mama ir nesulaukusi iš Delitos atsako, išėjo.

Mergina išsiropštė iš lovos ir kurį laiką taip ir sedėjo. Sustingusi bei tankiai kvėpuodama. Juk ji susmuko ant žemės prieš Juodąjį angelą. Kurį laiką jos žvilgsnis buvo nukrypęs į inhaliatorių. Juk jis paskutinį kartą, kiek ji atsimena buvo jos megztinio kišenėje. Supratusi, kad vis tiek šiandien apie tai galvos, raudonplaukė nuskubėjo prie drabužinės ir išsitraukė mėlynus džinsus bei baltos spalvos laisvai krentantį megztinį. Sušukavusi raudonus plaukus, paliko juos laisvai kristi jai ant nugaros, o pati išsivaliusi dantis ir pasiėmusi kitą kuprinę, nuskubėjo į virtuvę. 

- Mama, šiandien pusryčių nevalgysiu, nesu išalkusi, - burbtelėjo besidėdama juodus sportbačius.

- Tu jau taip dvi savaites, neversk supykti. Numetei svorio daugiau nei priaugi per metus, - Pyktelėjo mama, bet daugiau nieko nesakė.

Delitai išėjus į lauką, ji šyptelėjo, saulė rodos pirmą kartą per trejus metus taip šildė jai skruostus, o širdyje buvo laikinai ramu. Laikinai. Ji žinojo, kad baisūs prisiminimai vėl grįš.. o tada jos vėl nebedžiugins saulė bei pavasariškas oras. Pagaliau ji mėgavosi šiltesniu pavasario vėjeliu. Pradėjusi eiti paspartino žingsnį. Mergina suprato, kad nuojauta jos neapgauna, ji žinojo esanti sekama. Jautė, kad ją kažkas stebi.

Pasiekusi mokyklą, iškart nuėjo prie spintelės. Kol ją pasiekė, teko atsitrenkti į tris mokinius, iš kurių sulaukė pasipiktinimo žvilgsnių. Pasidėjusi kuprinę su kitų pamokų knygomis, ji pasiemė istorijos knygas ir susimąsčiusi patraukė link klasės.

- Kaip manai, kiek jie dar laiko taip grįžinės? - Delita susiraukė ir atsisuko į draugę įpusėjus pamokai bei žaidė su melsvu tušinuku.

- Delita, baik pagaliau, - Pyktelėjo Ava. Delita matė, kad Ava nemėgsta apie tai kalbėti kadangi jos tėtį prieš pusę metų užpuolė vienas iš jų. Tačiau jos tėčiui stebuklingai pavyko išsigelbėti, o apie tai, jis netaria nė žodžio.

"Jeigu jie dingsta dieną, bet grįžta naktį.. kodėl tada jaučiuosi stebima? Kodėl tas Juodasis angelas manęs nenužudė, juk aš girdėjau apie ką jie kalba, mačiau juos, jų sparnus." Užsigalvojusi mergina nė nepastebėjo kaip baigėsi pamoka, galiausiai susipratusi, sparčiu žingsniu, išlėkė į koridorių kur grūste grūdosi mokiniai, stumdydami vienas kitą į šalis. Populiariųjų vaikinų grupelės traukė į nuošalią vietelę parūkyti. Moksliukai į biblioteką, o paprasti mokiniai.. na.. stengėsi pratempti dar vieną sumautą dieną mokykloje.

Delita begalvodama žiūrėjo žemėn, tiesą sakant, nenorėjo, kad kas žiūrėtų jai į veidą, nuojauta vis dar neapleido, kad ją kažkas stebi. Lyg svilina žvilgsniu jai į nugarą. Ji kiek stabtelėjo ir apsisuko, tuomet pajautė kaip iš baimės užgniaužia kvapą, kojos tirpsta, o ji sustingusi, negali pajudėti. Jautė, kaip pro ją braunasi mokiniai kažką murmėdami, bet jai nepavyko suprasti ką, ji negalėjo atitraukti akių, nuo jo. Jis be sparnų. Bet tai jis, ji atsimena.. viską.

Delita pajautė, kaip kažkokia mergina ją nustūmė link spintelių nuo kelio ir kažką sumurmėjusi nuėjo, bet ji vis dar neatitraukė žvilgsnio nuo jo. O jis, nuo jos. Ji kiek pamirksėjo ir greitai nusuko žvilgsnį stengdamasi nuvyti baimę šalin. Galbūt jis jos nepažino?

- Tai dar astmos priepuolis nepasikartojo? - Išgirdo duslų balsą, visai prie pat ausies ir pajautė, kaip pašiurpo oda.

- Kaip aš atsidūriau namuose? - Susiraukdama ji kiek atsitraukė ir atsisuko į jį, sunėrusi rankas ant krūtinės. Net stebėjosi savo drąsumu.

- Ne tavo reikalas. Mergaite, geriau nelįsk prie mūsų, kitą kartą nepasigailėsiu, - Jis piktai ją nužvelgė ir užkliūdydamas jai petį, nuėjo. Delita taip ir liko stovėti. Sustingusi ir sustabdžiusi kvėpavimą. Ji vis dar jautė jo kvapą, jo buvimą šalia jos ir alsavimą prie jos.

Vos Delita pastebėjo, kad pamoka jau prasidėjusi, nuskubėdo atsisėsti. Taip ir laukė paskutinės pamokos. Biologijos. Bent kiek galės atsipalaiduoti ir pagaliau grįžti namo.

- Mokiniai, dėmesio. Turime naujoką biologijoje. Terį Johansoną, - Mokytojas ištiesė ranką link durų lyg parodydamas vaikinui ateiti prie jo, o visi laukė, kol galės pažiūrėti kas per naujokas atėjo, merginos tik susižvalgė svarstydamos ar tik ne koks gardus kąsnelis bus atėjęs iš nežinomo miesto.

- Teri, sveikas. Kol susipažinsi su visais, sėsk prie Delitos, ji mano nuomone čia draugiškiausia, - toliau murmėjo mokytojas. - Neįsižeiskit, - Iškėlė rankas į viršų lyg pasiduodamas Delitos klasiokų murmėjimams. Mergina tuo metu žiūrėjo pro langą, o užkritę plaukai slėpė, kas yra naujokas. Išgirdusi savo vardą, Delita nė neatsisuko. Laukė kol naujokas prisės. Tuo tarpu, mokytojas jau buvo pradėjęs dėstyti pamokos temą, bet Delita jos negirdėjo. Neatsisuko į naujoką. Bet juto jo kvapą. Ji žinojo, kad jei atsisuks, jaus baimę.

Vis dėl to, neiškentusi atsiduso ir atsisuko, jis žiūrėjo į ją ir nenuleido akių.

- Kodėl nedingstat iš mūsų miestelio. Nešdinkitės. Jums čia nėra ką veikti, - Ji tik sušnypštė ir sužaibavo akimis.

- Yra. Tiesą sakant dar daug laiko čia būsim, o gal ir visada, - Sumurmėjo Teris ją erzindamas ir pakilnojo antakius. - O tau patarčiau nekišti nosies kur nereikia, smalsuole.

- Neaiškink. Nei aš jūsų bijau nei ką, išsiaiškinsiu ką jūs čia rezgat. Velnio siųstieji, - išspjovė ji. Šiuos žodžius buvo girdėjusi iš savo močiutės, kažko, jai įstrigo atmintyje būtent jie.

Visą likusią pamoką jie abu tylėjo, net nepažvelgė vienas į kitą. Nuskambėjus skambučiui, Delita nėrė iš suolo ir sparčiu žingsniu pasileido eiti iš klasės, tačiau ji buvo priversta sustoti, kadangi kažkas ją laikė už rankos, o ji.. neįstengė užgniaužti baimės tam, kas jos laukia.