Sekama Juodųjų Angelų

|4|

Ji tik krūptelėjo, o kūną sustingdė dar didesnė baimė. Kai akys apsiprato su tamsa, mergina pažvelgė į savo rankas. Nežymiai matėsi jog jos drebėjo, pižaminės kelnės buvo užsikėlusios ant kelių, tad blauzdos buvo visiškai nuogos. Šaltos vonios grindų plytelės, šaldė jos pėdas, o ji vis dar buvo atsirėmusi į vonią.

- Atidaryk, jo nėbėra, - Vėl tas balsas.

- Eik šalin. Jūs prakeikti žudikai, - Sušnibždėjo ji taip tyliai, jog rodėsi, kad jis nė neišgirdo. Raudonplaukė Daugiau nieko nebegirdėjo, nei žingsnių nei šnabždesių. Pratūnojusi vonioje daugiau nei valandą, Delita prisivertė atsikelti ir tyliai praverti vonios duris. Pirmas dalykas ką ji pamatė, tai buvo bekylančios saulės spinduliai. Mergina apsižvalgė rankoje spausdama statulėlę iš kurios anksčiau trenkė užpuolikui. Kambaryje nieko nebuvo, tačiau jos akys vis dar buvo išsiplėtusios nuo baimės, o rankos nenustojo drebėti. Ji kuo tyliau nusliūkino į lovą, turėjo dar tris valandas miego. Tačiau per daug bijojo užmigti. Kai mergina pajautė, kad nuovargis ją įveikė, užmerkė akis, tačiau statūlėlės nepaleido iš rankų, tik dar stipriau ją gniaužė. Vis prabusdavo pažiūrėti ar nieko nėra jos kambaryje. Nieko ir nebebuvo.

.

- Delita.. - Ji išgirdo tylų murmėjimą tačiau, negalėjo atsikelti. Miegas vis labiau ją veikė. - Delita, - Mergina pajuto kaip švelniai ją papurto mama. Galiausiai ji atmerkė akis.

- Keliuosi, - sumurmėjo ir palikusi mamą kambaryje nuskubėjo į vonią, šįkart susirišo plaukus į uodegėlę. Matėsi šėšėliai po akimis, o ji atrodė visiškai išvargusi. Pažvelgusi į savo ranką krūptelėjo, mėlynės atrodė net ryškesnės nei vakar. Prie šonkaulių taip pat. "Tik, kaip jos atsirado prie šonkaulių?"

Apsirengusi ilgą maikutę, kad dengtų mėlynes, ji užsidėjo juodus džinsus ir pasiėmusi kuprinę, nusileido į apačią.

- Džeremis jau pasiruošęs? - Ramiai sumurmėjusi nuėjo užsirišti batų.

- Taip, - Atsakė į virtuvę įžengęs keturiasdešimties metų vyras, pračiapetis su kiek žilstelėjusiais plaukais. - Važiuojam.

Mama Delitai nieko nebesakė dėl to, kad ji nevalgo pusryčių, o ji ir nesiklausė.

- Tai, kaip sekasi mokykloje? - Nutraukęs nejaukią tylą Džeremis išsuko iš namo kėliuko.

- Na.. gerai visai, bet laukiu vasaros, - Delita į jį nė neatsisuko. Kaip visada, jai buvo nejauku, matyt dėl to, kad jis nėra jos tikras tėvas, o ir ji pati jį nelabai pripažįsta kaip patėvį. Kai ji galiausiai pasuko galvą Džeremio pusėn, jis žvilgtelėjo į ją, tuomet nukreipė galvą vėl į kelią, tai pakartojo kelis kartus.

- Kas čia per mėlynės? Tave kas nors skriaudžia? - Susiraukė jis ir prisimerkė.

Ji tik uždengė mėlynes megztinio rankove ir nieko neatsakė. Privažiavus mokyklą, iššokusi iš automobilio Delita greitai per lietų bei šaltą vėjelį nuskubėjo link mokyklos.

- Delita! Aš čia, - Kaip visada Avos šūktelėjimas, Delita visada įėjusi į mokyklą dairėsi Avos, bet per tiek mokinių labai sunku ją surasti. Galiausiai ją pamačius, Delita tyliai patraukė prie draugės ir svarstė ar derėtų papasakoti visa tai, kas vyko vakar.

- Eime, dar pavėluosim, - Apkabinusi ją Ava pradėjo vestis Delitą link klasės.

- Galiu kai ko paklausti? - Delita sustojo ir nieko daugiau nesakė.

- Žinoma, kas nutiko? - Ava tik atsisuko į ją ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Ai.. tiek to, - numojusi ranka, Delita vėl pradėjo eiti. Jos nė nepastebėjo kaip koridoriai ištuštėjo, geriausios draugės jau vėlavo į pamoką. Abi nieko nesakiusios pasileido bėgti, Delita aplenkė draugę ir greitai atidariusi duris, sunkiai begaudydama orą, į klasę įlėkė, tik ji nebebėgo, o buvo susidūrusi su žeme.

- Kvaily, ką tu čia darai, gal nori užmušti Delitą? - Suniurnėjo Ava bandydama pakelti draugę nuo žemės. Delita susidūrė su klasioku Kemu.

Visiems klasiokams buvo juokinga, bet Delitai nebe. Ją užklupo astmos priepuolis. Ji staigiai metėsi prie kuprinės ant žemės ir pradėjo ieškoti inhaliatoriaus garsiai kosėdama.

- Nagi.. nagi.. - Šnabždėjo Ava, o Delita  jautė kaip krūtinę suspaudžia, o ji vis labiau kosti.

- Delita! Kas yra?? - Pritūpusi šalia Delitos pradėjo klausinėti Ava, o veidas išdavė jog draugė susirūpino.

- Priepuolis, - Delita vos šnibždėjo, buvo sunku kvėpuoti. Pastaruosius kartus priepuoliai užeidavo labai stiprūs. Ji pajautė kaip jos megztinio rankovė pasikėlė į viršų, nes ji ištiesė ranką, tuo metu visų akys nukrypo į mėlynes.

Ji akies krašteliu matė kaip kažkas atsistojo ir iš klasės galo priėjo prie jos bei ištiesė inhaliatorių.. kol Delita juo pasipurškė į burną, pajautė jog kažkas palietė jos ranką, tas vietas, kur buvo mėlynės.

- Gerai, baikit man gaišti pamoką.. - Susiraukė chemijos mokytoja ir liepė visiem susėsti į vietas.

Delita sedėjo su Kemu, nes mokytoja mokslo metų pradžioje taip susodino.

- Atsiprašau, pasimaišiau kelyje.. nenorėjau, kad užsigautum, - Nervingai šyptelėjo Kemas. Delita jau seniai žinojo, kad jis nedrąsus ir jautė jog priepuolis pamažu praeina.

- Ne, viskas gerai, tiesą sakant tai aš bėgau į tave, - ji kiek šyptelėjo. - Ačiū už inhaliatorių.

- Jis ne mano, jį tau davė Teris. Tas naujokas, - Jis vėl pažvelgė į ją ir tyrinėjo jos veido bruožus.

Kurį laiką Delita taip ir žiūrėjo į Kemą, bet greitai nuleido žvilgsnį ir patempė megztinio rankovę, tik.. akys užkliuvo už visiškai sveikos odos. Mėlynių neliko, lyg jų nebūtų nė buvę..