Sekama Juodųjų Angelų

|10|

Ava su Delita buvo taip sustingusios, jog manė nebegalės pajudėti, kvėpavimas sulėtėjo, akys išsiplėtė.

Teris, per blausią šviesą, žvelgė į tėvą nieko nesakančiomis akimis ir kreivai šyptelėjęs priėjo prie jo bei pasilenkęs sušnibždėjo:

- Matyt ji ypatinga.. Nesistebiu, kad ji pažįsta Rei, ji pasižymi net dar didesniu smalsumu, pažvelgęs į ją, matyt, pats supratai, kad ji kitokia.

- Visai man nerodai pagarbos, prakeiktas vaikpalaikis, - griežtai per dantis iškošė vyras. - Ji negali.. taip negali būti.. Kodėl jas čia atitempei?! Supranti, kad mūsų Didysis Valdovas tave turėtų nubausti mirtimi jei sužinotų, tu liktum be sparnų geriausiu atvėju! - perpykęs vyras apsidairė po kambarį, lyg tikrindamas ar čia nėra Avos ir Delitos, tačiau pamatė tik apdulkėjusius daiktus, spinteles, nusilupusius nuo sienų violetinės spalvos tapetus.

- Teri, aš tave perspėju, kitą kartą tavęs nesugebėsiu išgelbėti net aš, - Juodųjų Valdovas prieš įšeidamas, pažvelgė į sūnų nusivylimo kupinu žvilgsniu ir po akimirkos išėjo.

Delita su Ava kiek palūkėjusios ir supratusios, kad jau gali atsistoti, pabegėjo prie durų pažiūrėti ar niekas nestovi.

Delita atsisuko ir kurį laiką žvelgė į Terį.

- Kas aš? - ji sumurmėjo.

- Tau dar ne laikas žinoti, dabar tu esi žmogus, - tyliai sumurmėjo ir paimė Avą už rankos, o Ava - Delitą, Teris ėjo lėtai, stebėdamas ar jų niekas netyko ir po gerų dešimties minučių Ava ir Delita buvo lauke, bėgdamos link namų.

Teris be stebėdamas jas, žinojo, kad jų niekas neieškojo, nes jo tėvas juos paleido, jam reikia Delitos.

Ava parsirado namo vėlai vakare, visa sušilusi ir bandydama atgauti kvapą.

- Ava? - vos įėjusi išgirdo atsklindantį tylų mamos balsą iš svetainės. Joje blausiai degė šviesa, o mama sedėjo ant didelio krėslo purpurinės spalvos ir susirūpinusi žvelgė į ją. Jos mamos plaukai buvo rausvos spalvos, akys tamsiai žalios, kelios plaukų sruogelės buvo prilipusios prie jos kaktos, spalvota skraistė jos mamai buvo lyg tunika, o baltos tympės ją tik paryškino.

- Žinau, kad ilgai nebuvau, užsilikau pas Delitą, - Ava tik prisėdo ant iriso spalvos sofutės ir atsiduso nuleidusi galvą. Jos mėlynos akys rodėsi dar ryškesnės.

- Skambinau Delitos tėvams, jos namie nebuvo, tavęs taip pat, - ji susiraukė, tačiau kalbėjo rimtai.

- Dėl to, nes Delita ir aš buvom jos namuose, kai jos tėvų nebuvo, vėliau įšėjome susitikti su nauju klasioku, aprodyti apylinkes, - Ava jau buvo pradėjusi irzti. - Einu miegoti, labai pavargau, - Ava pabučiavo mamą į skruostą ir pradėjo lipti laiptais, atsigręžusi dar spėjo pamatyti mamą, beįmančią knygą iš lentynos.

- Neturėčiau apie tai galvoti, - murmėjo sau po nosimi, o keistos mintys vis kamavo ją.

•

Kai Delita grįžo namo, mama kažkodėl nieko nesakė, atrodė lyg jos nė nebūtų namie. Kurį laiką, Delita vonioje valė batus, kurie buvo išpurvinti žemėm bei prilipusiais lapeliais.

Atsidususi numetė juos šalia lauko durų ir užlipo laiptais į viršų.

Kambarys skendėjo prieblandoje, jau buvo sutemę, o Delita užtegusi šviesą, gerą valandą darė namų darbus besižvalgydama ar niekas neartėja prie namų, po kurio laiko mergina pajuto nestiprų vėjo gūsį ir durų uždarymą.

- Mama! - Pašaukė, bet niekas neatsiliepė. Delita kiek krūptelėjo ir atidariusi kambario duris, tyliai nusileido laiptais į pirmą aukštą ir apsižvalgė, namuose visur degė šviesos, tačiau buvo tylu.

- Mama! - ji dar kartą pašaukė ir nuėjo į virtuvę, jautė kažką negera.

- Čia, - po akimirkos išgirdo mamą atsiliepiant ir nuskubėjo į tėvų kambarį, pradariusi duris išplėtė akis, mama buvo su rausva aptempta suknele ir susigarbanojusi plaukus.

- Am.. Kas čia? - ji tik pakėlė antakį, nusišypsojo ir atsirėmė į sieną sukryžiavusi kojas.

- Tavo tėtis nusprendė, kad mums pagaliau reikia pasilinksminti, tad grįšime tik vėlai vakare, - Delita matė kaip mama spindėjo iš laimės.

Delita tik užlipo į kambarį ir visiškai pabaigusi namų darbus nuėjo į dušą, matė mėlynes, jos buvo gana tamsios, o ji pati nesuprato, kas ten nutiko, kaip jai jos atsiranda, tačiau Teris tikrai supranta, ji tuo neabejojo.

Vos Delita įšėjo iš dušo su šlapiais palukais ir rausvos spalvos tympom bei balta ilga maikute, pasigirdo skambutis į duris.

- Ką vėl pamiršot? - Delita pradariusi duris nustatė rūstų žvilgsnį, tačiau jis per akimirką pradingo, o Delita klūpėjo ant žemės ir neramiai iš siaubo paklaikusiomis akimis žvalgėsi po gatvę.

- Kas tau nutiko? - tyliai sušnabždėjo, ašarų pritvinkusiomis akimis.

Delita nuleidusi galvą, žvelgė į penkerių metų mergaitę, tamsių plaukų, ilgų juodų blakstienų bei baltos odos, mergaitė buvo be sąmonės, kruvina, nusilpusi. Delita paglostė mergaitei galvą ir ją pakėlusi nuo žemės ant rankų, su koja uždarė duris, o mergaitę paguldė ant didelės dramblio kaulo spalvos sofos. Mergaitės galva pasviro į dešinę, link Delitos.

Lyg susivokusi ką daro, Delita susiėmė už galvos, nesuprasdama kas dedasi, kas ši mergaitė ir kodėl ji atsirado čia. 

Mergaitė suvaitojo bei sujudėjo, Delita nuskubėjo pasiimti pleistrų, binto, vandenilio peroksido, termometro bei kitų dalykų, kurių gali prireikti mergaitei bei greitai atskubėjo prie jos. Ji vis dar buvo užsimerkusi, Delita užkaitė arbatos bei padarė kelis sumuštinius vis užmesdama akį į mergaitę. 

Viską suruošusi Delita pamatė, kad mergaitė, būdama vis dar užsimerkusi, ištiesė ranką, o jos delne buvo tatuiruotė, lyg ir juodi sparnai bei kažkas užrašyta po jais, tačiau kalbos Delita nesuprato.

Nepraėjus nė akimirkai, mergaitė pramerkė akis ir apsidairė, jos irisinės spalvos akutės lakstė po svetainę, po akimirkos sustojo ties Delita...