Sekama Juodųjų Angelų

|12|

Kai ji atsimerkė, kambaryje nieko nebuvo, tačiau ant jos kairės rankos riešo buvo gniaužtų žymės. Krūptelėjusi Delita apsižvalgė po kambarį ir prisimerkė, jos veidą pasiekus saulės spinduliams. Saulė dar tik kilo, o Jilūnė vis dar miegojo.

Negalėjusi daugiau užmigti, Delita lėtai, lyg senyva moteris, atsistojo ir pasirąžė. "Miegas ant seno krėslo nebuvo pati geriausia mintis" - pamanė mergina, kadangi skaudėjo visus kaulus. Vis dėlto, kiek pastovėjusi raudonplaukė patraukė link vonios kambario ir tyliai paskui save uždarė duris.

- Karšta vonia taip nuramina, - sumurmėjo ji, leisdama baltoms putoms bučiuoti jos kūną.

Nespėjusi pasimėgauti karšta vonia, Delita išgirdo tylų tuksenimą į duris ir nedelsiant išlipo iš vonios ir apsisiautė ilgu rankšluosčiu, kuris siekė jos kelius. Nutipenusi link durų, mergina atrakino jas ir pravėrė. Prieš ją stovėjo mergaitė, vis dar apsimiegojusiu veidu, susivėlusiais rudais plaukais ir žvelgianti tiriančiu žvilgsniu.

- Kaip miegojai? - Delita pritūpė prie mergaitės tiek, kiek leido rankšluostis ir jai šyptelėjo. Ji žinojo, kad turi kreiptis į policiją ir surasti mergaitės tėvus, tačiau jautė, kad nepavyks.

- Mm? - ši pagaliau išleido bent šiokį tokį garsą, tačiau Delitai rodėsi, kad mergaitė jos nesupranta.

Ji sudėjo rankas kartu ir pridėjo prie skruosto, rodydama saldaus miego išraišką ir liuksą, o mergaitė kiek pagalvojusi linktelėjo.

Delita ją įleido į vonios kambarį, kad mergaitė nueitų į tualetą ir persirengė juodus džinsus, ir palaidinę ilgomis rankovėmis. Palaukusi, kol Jilūnė pravers duris, Delita įslinko vidun ir jos vėl užsivėrė. Ji nurengė mergaitę ir pradėjo maudyti. Stengėsi ją pralinksminti, darydama įvairius veidus iš putų, jas pūsdama ir formuodama iš mergaitės plaukų įvairias šukuosenas. Galiausiai, po ilgų bandymų, mergaitė sukikeno ir jautėsi drąsiau prie Delitos, kol ši apžiūrinėjo žaizdas.

- Oi, vanduo jau baigia atšalti, susirgsi, - sumurmėjusi mergina susiraukė ir iškėlė mergaitę iš vonios bei pradėjo šluostyti.

Po kelių minučių mergaitė jau stovėjo aprengta ir Delita įjungė džiovintuvą jos plaukams džiovinti, tačiau ši krūptelėjo lyg išsigandusi ir toliau nekreipė dėmesio. Rodėsi, mergaitė nė nenorėjo grįžti pas savo tėvus.

Delita krūptelėjo, kai per džiovintuvo skleidžiamą garsą, išgirdo tuksenimą į duris. Ji ištraukė laidą iš elektros lizdo ir džiovintuvas kaip mat nutilo, o ši įsiklausė nekreipdama dėmesio į mergaitę.
"O jei tai vėl tas pats užpuolikas?"  - pamanė ji ir kaip mat pajuto, jog pašiurpo jos oda.

- Delita? - ši tik išgirdo pažįstamo vaikino balsą ir kiek aprimo.

- Tuoj grįšiu, - sušnabždėjo Jilūnei ir paglostė jos sausus plaukus.

- Delita, kiek reikės laukti? - jau suirzęs Terio balsas.

Raudonplaukė nuskubėjo link durų ir jas pravėrusi išslinko į savo miegamąjį ir uždarė duris, kad Teris nematytų Jilūnės.

- Teri, kaip tu pasprukai? - Delita susiraukė ir atsisėdo ant lovos krašto.

- Jie man nieko nedarys, juk vadas yra mano tėvas, bet tu turi būti atsargi, - griežtai kalbėjo jis ir vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį.

- Tai dėl to, jog buvau ten? Klausyk, aš nepa.. - Delita susiraukė, kai Teris ją pertraukė.

- Jiems reikia tavęs. Delita, iš kur tu pažįsti Rei? - lyg vildamasis išgirsti ką nors gero apie ją.

- Iš kur žinai Rei? - Delita susiraukė, pagauta smalsumo. "Jis kažką žino apie seserį" - pamanė raudonplaukė ir jau žinojo, kad padarys viską, jog išsiaiškintų tai. Net jei ir sumokės už tai gyvybe.

- Aš pirmas paklausiau, - nervinosi Teris ir persibraukė ranka per tamsius plaukus.

- Na, aš nieko nepasakosiu apie Rei, - Delita tik šyptelėjo, nieko nelaukusi atsistojo ir žengė link lango, pro kurį skverbėsi saulės spinduliai.

- Delita, jei aš nieko nežinosiu, negalėsiu tavęs saugoti, - jis atsiduso ir atsistojo prie lango šalia. - Mano tėtis padarys viską, kad sužinotų tai, ką slepi apie Rei.

- Kad mane apsaugotum? - ji tik prunkštelėjo ir pakėlė balsą. - Teri, niekada niekam nesakysiu to, ką mačiau ir girdėjau. Niekada, - raudonplaukės balsas išdavė, jog ji nežada nusileisti.

- Delita, jis išsiaiškins vistiek. Nori tu to ar ne. Turi man pasakyti, - vėl spyrėsi jis.

- Kas aš? - kiek nurimusi paklausė Delita, tikėdamasi pagaliau išgirsti atsakymą, tačiau buvo pertraukta durų girgždesio.

Ji tik pasuko galvą, vonios durų link, pastebėjusi, kad Teris jau žiūri į rudas garbanas.

- Jilūne, - Delita pradėjo eiti link mergaitės, o ši stovėjo sustingusi. - Ah, turbūt išalkai, - atsidususi raudonplaukė visai pamiršo Terį ir pradėjo žingsniuoti žemyn, pagaminti blynų mergaitei.

- Delita, tu žinai, kas ta mergaitė? - Terio veidas išdavė tai, jog jis apstulbęs.

- Tai Jilūnė. Ją vakar radau prie mūsų durų, nežinau, kas ją paliko, bet pažvelk į jos žaizdas, - bijodama, kad mergaitei kas nors gali atsitikti, Delita tik sumurmėjo, lyg tikėdama, kad Teris jai padės.

Nieko nelaukęs, Teris prisiartino prie Jilūnės ir bandė ją paliesti, kad apžiūrėtų žaizdas, tačiau mergaitė nenorėjo jo prisileisti.

- Jilūne, viskas gerai, - ramina ją, lyg iš niekur išdygusi Delita.

- Kalbi kaip mama, - sušnabždėjo Teris, o Delita pasijautė pernelyg nejaukiai, būdama taip arti Terio, tad nurimus Jilūnei, raudonplaukė nutypeno į virtuvę.

Netrukus pasigirdus skambučiui į duris Delita krūptelėjo, suprasdama, kas ten gali būti. Dar prieš Teriui atidarant duris, merginai prieš akis spėjo prabėgti visi prisiminimai apie užpuoliką ir baimė grįžo, lyg niekada nebuvo dingusi. Pajutusi stiprų skausmą prie šonkaulių, ji žinojo kas tai. Raudonplaukės akys užsimerkė ir ši sukniubo ant žemės.