Sekama Juodųjų Angelų

|3|

Ji kurį laiką stovėjo sustingusi, atrodė lyg kraujas gyslose taip ir sustojo. Įsidrąsinusi Delita išplėšė ranką iš gniaužtų, bet ten nieko nebuvo. Pažvelgusi į savo ranką, matė ryškias stipraus spaudimo žymes. Liko mėlynės, tačiau Delitai gniaužtai neatrodė stiprūs. Susiraukusi ji apsižvalgė, raudonplaukė buvo viena biologijos klasėje.

- Bet kaip prapuolė tas vaikinas? Juk aš pirma atsistojau eiti, jis buvo už manęs, -  Eidama namo vis murmėjo ji sau po nosimi.

- Delita! - Ji išgirdo iki kaulo pažįstamą balsą ir nusiraminusi atsisuko.

- Labas, - Murmtelėjo ir patempė megztinį, kad jis kuo daugiau uždengtų vis labiau besimatančias mėlynes ant rankos.

- Klausyk, - Ava pasilenkė ir atrėmė rankas į kelius, kad greičiau atsigautų po bėgimo. - Atsiprašau, nenorėjau taip piktai pasakyti dėl.. na, žinai.

Delita visiškai dėl to ant draugės nebuvo supykusi. Tikriausiai pati taip būtų taip pasakiusi, jei kas būtų nutikę Džeremiui.

- Viskas gerai.. tikrai, suprantu, kad per dažnai apie juos kalbu, - Vis dėl to Delita jautė jog Avai, savo pačios geriausiai draugei, negalėjo papasakoti ką matė vakar naktį.

- Ai.. jau pripratau, - Ava kiek sukikeno ir atgavusi kvapą normaliai išsitiesė ir pažvelgė savo rudomis akimis į Delitą. - Man atrodo, kad tu man kažko nesakai, - Ji tik prisimerkė ir ėmė tyrinėti Delitą.

- Erm, - Numykusi Delita žinojo, kad vis tiek ilgai to viena neišlaikys paslapty, visada taip buvo, - Dar ne laikas, bet papasakosiu kada, gerai? - Ji šyptelėjo.

- Gerai. Žinai, džiugu tave matyti pagaliau besišypsančią, net mane privertei nusišypsoti, - Ava kaip galėdama daugiau išsišiepė parodydama visiškai baltus dantis ir priminė Delitai, kodėl pastaruosius trejus metus ji beveik nesišypsojo.

- Na, man jau reikia eiti, - Delita apkabino Avą ir nuskubėjo takeliu vedančiu namo.

- Atrodo keistesnės dienos ir negalėjo būti, - Murmėjo ji vis mosikuodama rankomis į šalis. - Ir kaip dingo jo sparnai, o dar ir sėdi žudikas su manim vienam suole, gražiausia.

- Na, aš ne žudikas.

Ji krūptelėjo taip pastebimai, išsidavė, kad jo bijo.

- Baik mane persekioti, idiotas, - išspjovė ji ir sparčiau patraukė namų link. Vis dar jautė jo buvimą, tačiau neatsisuko.

- Mama, aš jau namie, - Šuktelėjusi, greitai nusisiovė batus ir žengė į virtuvę pasiimti obuolį.

- Sėst, - piktai debtelėjo mama ir pradėjo ieškoti maisto produktų šaldytuve.

- Ką? Kodėl, - Atsikandusi obuolio Delita paklausė mamos su pilna burna tad susiraukė ir pažvelgė klausiamu žvilgsniu į mamą.

- Jau dvi savaites taip! Nei valgai nei ką, per visą dieną trupinėlius. Sedėsi čia, kol suvalgysi kiaušinienę, - Piktai tarusi Glema pradėjo ruošti jai pietus ir leido suprasti, kad daugiau dukros nesiklausys.

- Nu mama, ko čia rėki, valgau aš normaliai, tik tu kaip visada prisigalvoji, - Susiraukusi Delita padėjo atkąstą obuolį kuo toliau nuo savęs, bet daugiau mamai nieko negalėjo pasakyti, nes prieš ją mama padėjo lėkšę kiaušinienės su šviežiais pomidorais. Truputį pakibinusi maistą, ji suvalgė kelis kąsnelius ir kol mama nematė, tyliai išsliūkino iš virtuvės į kambarį, kuriame nusimetė kuprinę.

Paruošusi visus namų darbus, kuriuos paprastai ne visus ruošdavo, Delita nuėjo į dušą. Nusirengusi pažvelgė į veidrodį, kaip mat matėsi mėlynės ant rankos, net dar tamsesnės. "Juk gniaužtai tikrai nebuvo tokie stiprūs."

Nusprendusi atsipalaiduoti vonioje, ji pradėjo klausytis muzikos, išsimaudė, bet vis tiek mirko.

- Ai! - Sudėjavo taip garsiai, jog jau žinojo, kad mama tekina bėga į jos kambarį. Prie savo šonkaulių ji jautė skausmą, tad nusprendusi pagaliau išlipti iš vonios, kūną apsisupo rankšluosčiu. Pažvelgė į save vėl. Tuomet prie rankšluosčio kraštelio pamatė kažką tamsaus, lyg mėlynę.
Ji vėl numetė rankšluostį ir dar sykį pažvelgė į veidrodį. Nuo jos šlapių plaukų per krutinę mažomis srovelėmis tekėjo vanduo, jos žvilgsnis sekdamas srovelę, pasiliko ties šonkauliais. Jis buvo nusėti mėlynėmis. Ir vėl nuo gniaužtų. Pakraupusi Delita net bijojo vėl pažvelgti. Įšokusi į naktinius, greitai nėrė iš vonios ir įslinko į lovą. Jos blausiai apšviestame kambaryje visiškai nebuvo ramiau. Bet ji prisivertė nebijoti. Išjungusi šviesą mergina kiek pagalvojo, kol galiausiai užmigo.

.

Krebždesiai. Pirmas dalykas apie kurį ji pagalvojo, bet nejudėjo. Ir vėl. Jie kartojasi, lyg jos kambary kas nors vaikščiotų. Kiek ją dar gasdins. Ji stengėsi kvėpuoti ramiai ir vėl užmigti, juk žino, kad mama užrakino duris.. bet vėl krebždesiai. Ji nusiramino ir sukaupusi visą drąsą atsisėdo lovoje ir atsimerkė.

- Ką.. kodėl tu mano namuose? Atėjai manęs nužudyti, nes aną kart tavo draugelis pabūgo? - Ji stengėsi kalbėti kuo tyliau, bet drebantis balsas išdavė, kad ji bijo. Ji jautė, jog kūną apima drebulys.

Jis išsitraukė peilį. "Kodėl peilį? Juk jie angelai.. neturi kažkokių stebuklingų galių?" Ji net krūptelėjo nuo savo minčių.

- Na taip.. tai aišku, turim mes tų galių, tik.. aš norėjau, kad tau labiau skaudėtų, - Jis šyptelėjo nieko gera nežadančia šypsena.

- Iš.. iš kur žinai, kad apie tai pagalvojau? - Susiraukė ji.

- Na matai, mano galios yra skaityti mintis. Ne taip, kaip to nusmurgėlio,  - Jis tyliai nusikvatojo.

- Apie kokį nusmurgėlį čia dar kalbi? Tu pats nusmurgėlis, - Kai suprato, kad bando jo kantrybę, Delita užsičiaupė.

Jis sukryžiavo kojas ir dar labiau atsirėmė į sieną.

- Kalbu apie tą vaikpalaikį, kuris nesugebėjo tavęs nužudyti. Per daug žinai. Valdovas juo tikrai nusivylė, net atsiuntė čia mokytis, kad pribaigtų tave, bet nesijaudink, aš viską pabaigsiu greičiau, - Su tais žodžiais jis pradėjo artintis, ji kiek galėdama greičiau išsiropštė iš lovos ir nubėgo į tolimiausią kambario kampą. Paskubomis sugraibė kažkokį daiktą ir jį paslėpė už nugaros, o širdis taip stipriai plakė vis labiau artėjant jam.
Vos jis priėjo arčiau, Delita kiek galėdama stipriau trenkė jam į galvą iš to daikto. Netrukus ji suprato, kad tai buvo statulėlė, bet kol jis neatgavo pusiausvyros ji pasileido bėgti į vonios kambarį, pasiekusi jį,  užsirakino, bet šviesos nejungė. Užpuolikas pradėjo belsti į jos duris. Tada viskas nutilo. Tyla. Ji nušliaužė prie vonios ir į ją atsirėmusi stengėsi nepravirkti. Juk ji pažadėjo neverkti. galiausiai sukluso. Girdėjosi šnabždesiai, tada žingsniai, skubūs žingsniai. O tada spalvoti blyksniai matėsi pro durų apačią. Tada vėl tyla. Kai ji išgirdo vėl beldimą į duris, neatidarė. Tačiau drebėjo taip stipriai, kad abejojo ar galėtų atsistoti.

Vėl beldimas.

- Čia aš, atidaryk.