***Niall akimis***
***Dabartis***
Guliu ant lovos ir stebiu lubas. Neturiu noro kažką veikti, todėl visą dieną tiesiog dribsau lovoj ir galvoju koks beviltiškas mano gyvenimas
-Niall, ar valgysi?- mama įkiša galvą pro duris ir maloniu balsu paklausia
-Ne, aš nenoriu,- akies krašteliu dirsteliu į ją. Ji atrodo susirūpinusi, manau, kad kiekviena mama tokia būtų matydama savo sūnų tokį
-Bet tau reikia pavalgyti,- ji vis dar bando mane įtikinti, tačiau kaip ir visad galiausiai pasiduoda ir palieka mane vieną. Galvoju ką turėčiau daryti. Laukti kol ji nustos pykti, jeigu tai iš viso yra įmanoma, stengtis pamiršti, kas irgi atrodo nerealu.. Suvokiu, kad man reikia su ja pasišnekėti. Ji turi žinoti kaip stipriai gailiuosi. Ryžtingai pakylu iš lovos dar vis puikiai nesuprasdamas ką ketinu daryti. Bet puikiai žinau vieną dalyką, be tos merginos negaliu gyventi.
<...>
Neramiai trepsniu ant kilimėlio prie durų niekaip negalėdamas nuspausti durų skambučio. Ranka pakyla, tačiau nesugebėjus paspausti skambučio ir vėl nusvyra. Taip tęsėsi ištisas dešimt minučių, nors galbūt ir ilgiau kol išgirstu tylų aiktelėjimą ir prislopintą merginos balselį
-Ką čia veiki?- atsisuku į ją ir akimis lakstau nuo jos kojų iki veido, kol galiausiai sustojo ties nuostabiomis akimis
-Aš.. Kim.. Noriu.. Gal galime pasišnekėti?- šiaip ne taip kažką sugebu pasakyti, o tuomet pajaučiu kaip darosi sunku kvėpuoti
-Tai nieko neduos,- ji trukteli pečiais ir stovi tarsi įkalta prieš mane, aš taip pat nepajudu iš vietos
-Kim, leisk man viską paaiškinti,- nedrįstu žengti žingsnio link jos, bijau, kad ji ir vėl išnyks
-Gerai, bet trumpai, aš tikrai skubu,- atsidūsta ir žiūri į mane skvarbiu žvilgsniu, kurį velniškai sunku atlaikyti
-Kim.. Aš noriu pasakyti, kad labai gailiuosi dėl visko ką esu tau padaręs, dėl kiekvienos ašaros, kuri yra išriedėjus dėl mano kaltės. Aš noriu jog tu žinotum, kad myliu tave,- mano akyse ima kauptis ašaros, nesuprantu kada pasidariau toks skystas. O ji stovi sustingus, stikliniu žvilgsniu žvelgia į mane, neprataria nė žodžio ir tik menkas drebėjimas išduoda ją
-Aš tuomet buvau kvailys.
-Ir dabar toks esi jeigu manai, kad po visko tu grįši nuverktom akim ir viskas bus kaip buvę.
-Ar sugebėsi kadanors man atleisti?- viltingai pažiūriu į ją
-Aš niekad ant tavęs nepykau. Aš įskaudinta, o tai niekad nedings.. Tu visad buvai tas dėl kurio būčiau atsisakius visko, kad tik tu mane mylėtum.. Aš visko ir atsisakiau: orumo, savigarbos. Aš žeminausi tam, kad tu mane mylėtum,- jos balse tiek skausmo, kad tai ima dar labiau mane draskyti iš vidaus
-Aš tave myliu.
-Bet nė perpus taip kaip norėčiau būti mylima,- menka skausmo šypsenėlė sušmėžuoja jos veide.
VOCÊ ESTÁ LENDO
Rape me
FanficPamačiau ją ir vėl. Ji kaip visad atrodė nepakartojamai. Šviesiai mėlyni, plėšyti džinsai ir paprasta raudona maikutė. Ji buvo be makiažo ir tai ją išskyrė iš kitų. Tačiau aš nebegalėjau prie jos artintis, nes buvau išnaudojas ją su kaupu.
