Rape me

1.23:Tokie kaip aš neverti gyventi

-Taigi... Kokia situacija?- mano mama maloniu žvilgsniu žvelgia tai į Kim, tai į jos tėvus ir retkarčiais dirsteli į mane
-Nežinau.. Mes tikėjomės, kad jūsų sūnus galės mums tai paaiškinti,- Kim mama atrodo velniškai malonus žmogus, net gi ir atsižvelgiant į faktą, kad jos dukra sėdi šalia apsiašarojusi, o tai yra mano kaltė. Galėčiau lažintis, kad visas tas perdėtas gerumas, kurį savyje neša Kim yra paveldėtas iš mamos
-Aš.. Nežinau.. Tik.. Nežinau..- kažką neaiškiai suburbu ir nuleidžiu akis į žemę
-Mama.. Juk sakiau, kad aš buvau jį įsimylėjus, o jis mane išdavė. Tuomet man tik reikėjo pertraukos nuo visko. Aš pati kalta. Aš jam daviau pretekstą taip elgtis,- ji kalbėjo lėtai ir aiškiai žiūrėdama man tiesiai į akis. Kol aš negalėjau patikėti, kad po visko kas įvyko ji vistiek mane gina. Po velnių, ta mergina yra kažkoks tobulas įsikūnijimas šioje žemėje tarp visų sugadintų, niekam tikusių padarų
-Kaip suprast jis tave išdavė?- Kim tėvo akys pajuodavo kas privertė mane truputėlį suvirpėti. Nesinorėtų, kad jo kumštis išmaltų mano veidą
-Jis susirado kitą,- surėkė ir vėl apsipylė ašaromis
-Leisk jam šnekėti,- jos tėvas taip surėkė, tačiau susipratęs ką daro greit nurimo ir savo tvirtai į savo glėbį prisitraukė dukrą
-Ji pasakė viską kaip buvo,- tyliai ir lėtai tarstelėjau norėdamas, kad Kim būtų mano glėbyje ir, kad mano marškinėliai šlaptų nuo jos ašarų
-Tėt.. Aš nenoriu jo matyti.. Prašau gal galim važiuoti namo,- mano tėvai visai kaip ir aš tylėjo, visiškai be žodžių, tarsi negalėdami patikėti koks monstras aš esu. Bet tiesa ta, kad jie ta monstrą sukūrė ir užaugino
-Aš nenoriu matyti to ką tu sau darai per šį..- Kim tėvas užsikirto greičiausiai nežinodamas kaip mane pavadinti
-Pabaisa, šlykštynė..? Taip, aš esu toks.  Atleiskit. Aš pats savęs nekenčiu.. Aš turbūt niekad nesugebėsiu sau atleisti už tai ką padariau. Supranti, Kim? Niekada! Nes aš tave myliu, bet puikiai suprantu, kad neesu vertas tavo meilės. Todėl galbūt man derėtų išnykti nuo žemės paviršiaus? Galbūt taip jums visiems būtų geriau, galbūt taip man pačiam būtų geriau?!- pašoku, viską išrėkiu ir paskubomis išlėkiu iš svetainės. Šiaip ne taip per ašaras sugebu pasiekti savo kambarį, o tuomet užsirakinu vonios kambaryje. "Aš esu šlykštynė, be manęs bus geriau." Su ta mintim čiumpu peiliuką ir susirangau vonioje. Stipriai ir ryžtingai priglaudžiu jį prie iškilusių venų ir greit, bet pakankamai giliai brūkšteliu. Pradeda lietis kraujas, o aš negaliu patikėti, kad tai padariau. Supanikuoju, tačiau galiausiai nusiraminu su mintim, kad tokie kaip aš neverti gyventi.