Pabundu, tačiau niekaip nesugebu praplėšti savo akių. Jos tarsi sulipę. Aplink girdžiu balsus, po kurio laiko suprantu kieno jie. Tai mano mama ir mano psichologas. Sumoju, kad reik pasiklausyt apie ką jie šneka. Todėl net nebesistengiu pramerkti akių, o visas pastangas atiduodu klausymuisi
-Jeigu ne ta mergina, jis nebūtų išgyvenęs. Suprantant? Mano berniukas būtų miręs,- mama verkia, tai suprantu kuo puikiausiai
-Nusiraminkit. Jis gyvas. Dabar tai svarbiausia,- norėčiau sužinoti kur esu. Bet nenoriu išsiduoti, kad pabudau. Tačiau sprendžiant iš kvapo panašu jog esu ligoninėje
-Ką jis jums pasakoja kai jūs susitinkat? Ar kada nors buvo... Na, bruožų.. Apie.. savižudybę?- nuo šios minties nukrėtė šiurpas. Negi aš tikrai norėjau tai padaryti?
-Ne, jis kaip ir eilinis paauglys su savom problemom. Bet neatrodė, kad tai linktų į savižudybę,- na tas vyrukas tikrai moka įtikinamai meluoti. Eilinia paauglys. Cha
-Kokios jo problemos? Jis pasidarė per daug uždaras. Aš nebeatpažįstu savo berniuko,- ji ir vėl ima kūkčioti
-Kad ir kaip norėčiau aš negaliu jums to pasakoti. Jeigu Niall norės jis pats jums viską papasakos,- vyriškio žodžiai leidžia kiek lengviau atsikvėpti. Girdžiu kaip trinkteli durys. Aš truputėlį sujudu ir pagaliau pramerkiu akis. Ryški šviesa mane apakina. Truputėlį prisimerkiu, o kai akys galutinai pripranta prie šviesos pamatau, kad palatoje esu ne vienas
-Sveikas, Niall. Kaip jautiesi?- vyriškis prisėda prie manęs. Maniau, kad jis bus išėjęs kartu su mano mama. Pasirodo klydau
-Gerai,- linkteliu galva ir akimis nužvelgiu palatą kol akys užkliūna už vandens buteliuko stovinčio ant stalo. Tai pastebėjęs psichologas paduoda jį man, o aš godžiai išgeriu visą jo turinį
-Ar ilgai tokios mintys sukosi tavo beprotiškoje galvoje, blondine?- vyriškis kiek šypteli, kas atrodo keistai žinant tai, kad vos nenusižudžiau
-Ne. Tai tebuvo silpnumo akimirka,- atsikrenkščiu bandydamas suvaldyti savo balsą, kuris kiek rėžia mano ausį
-Tau pasisekė, vaikine. Tu turi angelą sargą,- jis ir vėl kiek šypteli, o mane ta šypsena jau ima erzinti
-Ar tai ta mergina apie kurią kalbėjo mano motina? Ar ji mano angelas sargas?- suraukiu antakius ir stebiu vyriškį
-Tai visgi girdėjai?- ir vėl ta šypsena
-Kas ji?- man nusispjaut, kad ką tik išsidaviau, bet man reikia žinoti
-Nežinau ar turėčiau tau tai sakyti, bet tai ji.. Tai Kim. Jeigu ne ji, tavęs čia nebūtų.
YOU ARE READING
Rape me
FanfictionPamačiau ją ir vėl. Ji kaip visad atrodė nepakartojamai. Šviesiai mėlyni, plėšyti džinsai ir paprasta raudona maikutė. Ji buvo be makiažo ir tai ją išskyrė iš kitų. Tačiau aš nebegalėjau prie jos artintis, nes buvau išnaudojas ją su kaupu.
