Rape me

1.27:Prisimink, dabar tu kitoks

Visų pirma, sveiki, keista kreiptis po tokio ilgo laiko, bet tikiuosi, kad dar nepamiršot manęs ir šios istorijos. Noriu atsiprašyti už visą šį laiką per kurį nerašiau ir nieko nekėliau. Nesakysiu, kad buvau užsiėmusi ir neturėjau laiko. Tiesą sakant jo turėjau daug, tiesiog ši istorija man labai daug reiškia. Joje yra nemaža dalis manęs ir mano gyvenimo, todėl tiesiog, kurį laiką buvo per sunku rašyti. Tikiuosi suprasit :) Gero skaitymo :) 

***Dabartis***
-Aš sugrįšiu rytoj, pasistenk nusiraminti ir prisimink, dabar tu kitoks,- maloniai šypteli ir apsisukęs išeina. Apsisuku ant kito šono ir kelis kartus giliai įkvepiu. Užsimerkiu ir bandau kiek nusnūsti, tačiau galva pilna minčių ir akys tiesiog pačios atsimerkia. Dar kelis kartus pasivartau, o tuomet atsikeliu su mintim, jog reikia susirasti Kim. Nuplėšiu laidelius, kurie susmaigstyti į mane, ir atsikėlęs kurį laiką turiu priprasti prie nutirpusių ir neklusnių kojų. Kai tai pavyksta padaryti pajudu iš palatos ir tuomet prasideda mano paieškos, kurios tikiuosi duos bent kokį nors rezultatą. Kadangi nesugalvoju geresnio ieškojimo būdo kaip tik vaikščioti nuo palatos iki palatos ir tikrinti kurioje iš jų yra Kim. Mano paieškos neužtrunka labai ilgai, pradarius ketvirtas, o gal penktas patalos duris pamatau baltuose ligoninės pataluose gulinčią merginą. Vos pamačiusi mane ji savo kūną pridengia antklode
-Juk prašiau, kad tu to nesužinotum..-iš jos lūpų pasigirsta atodūsis, o tai reiškia jog ji tikrai nenorėjo manęs čia matyti
-Aš tiesiog noriu žinoti kodėl..
-Kas Niall? Kas šįkart,- jos balse girdisi ne itin gerai paslėptas įsiutis
-Kodėl tu mane gini, užstoji ir galiausiai gelbėji mano gyvybę?- prisėdu ant kėdės esančios kuo toliau nuo jos, nenoriu įsiskverbti į jos asmenines ribas
-Aš nesuprantu.. Kokį atsakymą tu nori išgirsti? Kad tu man rūpi ar kad aš tave myliu? Ar kad išgelbėjau tave gyvybę dėl to jog neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs? Atleisk, Niall, bet tu to neišgirsti..- paskutinį sakinį sumurma, o mano kūnas tarsi keliasdešimt kartų pasunkėja
-Aš tiesiog noriu suprasti kodėl tu mane gelbėji, jeigu manai, kad aš nevertas būti išgelbėtas? Juk aš kadaise priverčiau tave jaustis taip tarsi būtum buvus šiukšlė..
-Aš niekad nesakiau, kad tu neesi vertas būti išgelbėtas, tiesiog bent jau kol kas aš negaliu tau suteikti atleidimo, kurio tu taip nori, bet tai nereiškia, kad tu neesi vertas gyvenimo,- ji ima žaisti su savo pirštais ir nebepakelia akių į mane. Jos žodžiai suteikia man vilties, kad galbūt dar įmanoma viską ištaisyti
-Ar galbūt.. Tik galbūt, tai reiškia jog tavyje yra išlikus bent kruopelytė meilės man?- viltingai žiūriu į ją nors ji to ir nemato
-Nežinau,  Niall. Net jeigu taip ir būtų, ta meilė, tiksliau meilės trupinėlis yra paslėptas už begalės skausmo ir aš nežinau ar tas skausmas kada nors atlėgs. Galbūt vieną dieną kai nebebijosiu mylėti, kai sugebėsiu užpildyti tą skylę esančią manyje. Galbūt tuomet sugebėsiu tau atleisti. 

-Gerai,- pakylu nuo kėdės ir apsisukęs velku kojas durų link, palenkiu rankeną, ir jau žadu išeiti pro jas, tačiau dar kart atsisuku ir sumurmėjęs kažką panašaus į "Atleisk" skubiais žingsniais išeinu iš Kim palatos. Jaučiu kaip ima durstyti kažkur krūtinėje, kažkur ten kur turėtų būti širdis. Tik iškyla vienas klausimas: ar monstrai tokią iš vis turi?