Back to you/L.T LTU (Baigta)

Jis sakė, daug. Bet tai pakeitė viską...

Ką reiškia "greit maldausi pasigailėjimo"? Kaip mano moksai Londone? Ką pamanys mano tėvai?

***

Vėl buvau uždaryta Louis namuose, bet šįkart šaltame rūsyje. Čia buvo viengulė lova, nedidelė komoda ir užrakintos durys į laisvę. Tupiu tamsoje jau kokias dvi valandas.

Užsimerkiau.

-Louis!-Sušukau. Apieškojau visus namus, o Vaikinas dingo.-Mes nebežaidžiame slepynių! Išlysk, aš pasiduodu.-Surikau. Atsidusau ir patraukiau link šaldytuvo.

Mano akis patraukė raštelis ant jo. Paėmiau jį į rankas.

"Kai Louis nebus šalia, aš grįšiu."
                                     ~D.O

Dilanas negalėjo grįžti... Juk jis miręs.

-Louis!-Pradėjau panikuoti.
-Prašau išlysk!!-Staiga pajaučiau sau rankas ant liemens. Atsisukau ir pamačiau besišypsantį Tomlinson.-Juk Dilanas miręs?-Paklausiau.

-Taip.-Prunkštelėjo ir norėjo apkabinti mane, bet vietoj to jis susmuko šalia mano kojų. Pritupiau prie vaikino ir pakraupau pamačiusi durtinę žaisdą nugaroje. Kraujas sunkėsi pro marškinius.

Pakėliau akis.

-Nesitikėjai?-Nusijuokė Dilanas. Ten stovėjo trys mano košmarai. Dilanas, Džeremis ir Danielis.

-Tu miręs.-Sumurmėjau.

-Mes niekada nemirsim tavo galvoje ir Prisiminimuose.-Pasakė Danielis.-Bet kai tu miršti juose. Skausmas didesnis.-Nusišypsojo.

Džeremis paleido kulką į mane. Ir jis buvo teisus. Skausmas kurį jaučau buvo nepakeliamas.

Greitai atsimerkiau. Košmarai...
Kažkoks keistas ir nemalonus jausmas diegė krūtinę. Ašaros plovė mano veidą. Aš pasiilgau Louis apkabinimų ir bučinių. Tačiau tai, kad jis pavogė mane iš Londono ir užrakino kažkokiame rūsyje yra neatleidžiama. Durys prasivėrė ir pro jas įžengė Louis. Norėjau šokti jam ant kaklo ir įsisiurbti į tas putlias lūpas.

-Kaip sekasi?-Lyg niekur nieko paklausė. Tuo metu norėjau nusukti jam galvą. Pašokau nuo lovos ir trenkiau jam per veidą.

-Tu Idiotas ar tik apsimeti?! Mane pagrobei iš Londono ir dar įkišai įkazkokį Rūsį, o tada tiesiog paklausi kaip sekasi?!-Užrėkiau.

-Bleta aš...-Trenkiau jam dar kartą, keista kad jis dar netrenkė man atgal.

-Tylėk, tu mulkis!-Sušukau ir norėjau trenkti jam dar kartą, bet jis sulaikė mane riešą.

-Išklausyk.-Sumurmėjo. Jo žandas buvo raudonas nuo mano smūgių.

-Ne! Tu mane pagrobei! Noriu atgal į Londoną!-Surikau. Vaikinas giliai atsiduso ir matėsi, kad jis valdėsi nepradėjęs riaumoti ant manęs.

-Tiesiog... Išklausyk.-Nurijo seiles.
Nusijuokiau ir ištraukiau ranką iš jo gniaužtų.

-Į Londoną!-Suklykiau. Jis prispaudė mane prie sienos. Vos Jam prisilietis prie manęs oda pašiurpo, o kvepavimas padažnėjo kaip ir jo.

-Tu Vedi mane iš proto.-Nurijo seilių gumulą.-Maniau, kad rimtai išprotėsiu kai suzinojau, jo išskridai į Londoną.-Net nesipriešinau Jam, nesistengiau ištrūkti.-Kodėl tu taip elgiesi? Kodėl negali pasitraukti iš mano minčių?-Mūsų lūpas skyrė keli milimetrai. Užsimerkiau ir pati suglaudžiau mūsų lūpas. Jis atsitraukė.-Atleisk man.-Sušnabždėjo ir palietė mano skruostą.

-Aš nepykau.-Sumurmėjau.
-Tiesiog skaudėjo.-Jis mane apkabino ir raminančiai glostė nugarą.

-Aš tikras mulkis.-Nusijuokė ir aš sukikenau.

-Ką tu darei su Roneta?-Paklausiau. Vaikinas atsiduso.

-Mes tikrai nemiegojome, tiesiog ji mane... Išprovokavo.-Burbtelėjo. Atsidusau ir pažvelgiau į mėlynas jo akys. Tokios mielos, tokios nekaltos. Jeigu nepažinočiau jo tikriausiai pamanyčiau, kad jis dar nekaltas ir mielas vaikinukas.

-Tramdyk savo laukinį draugužį.-Sukikenau ir pastūmiau jį nuo savęs. Vaikinas pažvelgė į savo kelnes, kurios buvo iškilusios.

-Tik prisiminiau tave su tom juodom, aptemptom kelnėm.-Patrukčiojo pečiais. Nusijuokiau ir jis kartu.-Kaip gera matyti tave besišypsančia.-Jis giliai įkvepė.
-Myliu tave Bleta.-Pasakė po ilgesnės tylos.

--------------------------------------------------

Prašau pasakykit, kad rytoj tikrai ne rugsėjo 1! Pasakykit, kad aš sapnuoju :)))))