Back to you/L.T LTU (Baigta)

Stengtis išlikti stipriai

Jaučiau visų žvilgsnius į mus, kas buvo šiek tiek nejauku. Mes atsistojom prie to "vedėjo". Jis kažką šnekėjo su Džeremiu, bet aš neklausiau. Staiga per visą patalpą įsižiebė Šviesa ir aš iš kart pasigailėti pasigailėjau čia atvykusi, nes tos pačios mėlynos akys žvelgė tiesiai į mane.

-Panele, ar galite prisistatyti? Mums visiems įdomu kuo vardu ši laimingoji.-Mano dėmesį patraukė vedėjas. Nusišypsojau jam ir išdidžiai tariau.

-Bleta Rexha.-Džeremis mane apkabino per liemenį.

-Dabar šalią mūsų pakvieskim Tomlinson gaujos lyderį ir jo Merinomiandą.-Pasakė tas vyras. Džeremis pažvelgė į mane, aš vos vos linktelėjau ir nusišypsojau. Netrukus prieš mane stovėjo seniai matytas Louis ir Makenzė. Louis nenuleido akių nuo manęs.-Kaip jaučiatęs antroje vietoje?-Nusijuokė vedėjas.

Tomlinson lūpose įsižiebė pašaipi šypsena.

-Tegul džiaugiasi kol gali, nes aš sugrįšiu į savo vietą.-Prunkštelėjo Louis ir apkabino Makenzę.

Viskas ko aš šiuo metu norėjau, tai nurauti tai kalei plaukus.

-Tomlinson, baik kovoti dėl to, ko daugiau niekada negausi.-Nusišypsojau dirbtinę šypsena.
Vaikino akyse įsižiebė pyktis.
Džeremis nustebęs pažvelgė į mane ir pasilenkė prie ausies.

-Gerą skėlei.-Sušnabždėjo. Vedėjui leidus mes visi grįžom į savo vietas ir klausėm kitų sveikinimus.

Pagaliau pasibaigus tam renginiui visi keliavom link savo mašinų. Mano žvilgsnį pagavo prie juodo Audi besibučiuojanti porelė. Vaikinas buvo atsirėmęs su nugarą į mašiną, o mergina įsiurbusi jam į lūpas. Skaudžiausia buvo tada kai vaikinas pažvelgė į mane savo mėlynomis akimis. Jis atsitraukęs pašaipiai nusišypsojo man, tuo metu atsisuko ir Makenzė, kurios šypseną norėjusi išmušti su beizbolke.

Suirzusi įlipau į automobilį ir prisisegiau diržą.

-Maniau, kad pulsi Tomlinson ant kaklo.-Pratarė Džeremis. Nusijuokiau.

-Jis tąsosi su kažkokia kale, nežadu žemintis. Aš jam mirus, kaip ir jis man.-Suurzgiau taip užčiaupdama vaikiną. Sugrįžę į namus aš nieko nesakiusi nukeliavau į Savo kambarį.

Jaučiau pyktį ant Tomlinson, bet tuo pačiu ir skausmą. Žinau, kad po metų jausmai jam išblėso ir aš neketinu leisti jiems grįžti.

-Jeigu mastai planą kaip mane palikti, neišdegs.-Suurzgė Džeremis man už nugaros. Lėtai atsisukau į jį ir tik dabar supratau, kokį pyktį jam jaučiau visus tuos metus. Gal jis ir padėjo man, dabar esu stipri, bet nepamiršau ir visų skriaudų. Sugniaužiau kumščius ir įsistebeilinau jam į akis.

-Prisiekiau ištikimybę.-Suurzgiau pati nepatikėdma savo žodžiais. Vaikino veide atsirado nepatikima šypsena.

-Man skambino žmonės prižiūrintys tavo tėvus ir...-Jis lyg svarstė man sakyti ar ne.-Tavo tėvas... Jis mirė nuo širdies smūgio.-Pagaliau pratarė. Per kūną perėjo šiurpas, keliai pradėjo linkti.

-K-ką?-Drebančiu balsu paklausiau.
-Tu meluoji.-Ašaros užtvindė akis. Vaikinas apkabino mane.

-Šiandien darbe, kažkur apie dvyliktą jį ištiko širdies smūgis ir gydytojai nesugebėjo jo išgelbėti.-Susnabždėjo. Mano klyskmas pasklido per visus namus. Per ašaras nieko nemačiau, tiesiog atšokau nuo Džeremio ir bėgau. Eilinį kartą bėgau, tačiau šį kart vedė ne protas, o skausmas. Bėgau paskui skausmą, o ne nuo jo.

Išbėgau iš namo ir žliubdama bėgau gatvėmis. Girdėjau kaip Džeremio vyrai mane vejasi, tačiau tik spartinau savo kojas. Pro akis pralekė visa vaikystė su tėvu, paauglystė ir paskuniai mėnesiai prieš dingimą. Deja už kažko užkliuvau ir nuriedėjau nuo kalniuko į kažkokį griovį.

Skaudėjo visą kūną, bet Džeremio vyrų negirdėjau, tačiau negalėjau blaiviai mąstyti, dėl fizinio ir psichologinio skausmo. Norėjosi spiegti, klykti, tačiau tvardžiausi ir tyliai kūkčiojau šaltame griovyje.

-Ir ką gi mes čia turim.-Pasigirdo kažkur girdėtas balsas. Pakėliau galvą, kad pamatyčiau žmogų stovintį prie griovio krašto.-Nejaugi neatpažįsti Bleta?-Per kūną perėjo baimė.

-Luke.

-----------------------------------------------------------

:))) įkėliau antrą dalį :)))

Kokia aš gera :DD