Black Blood/N.H LTU (Baigta)

sedecim

-Niall, ji neatsikelia, nejaugi nesusivaldei?-Iš kažkur pasigirdo balsas. Bandžiau atsimerkti, bet atrodo akys buvo susiūtos.

-Susivaldžiau, juk ženeva kol kas manęs neveikia, tačiau juk rytoj kai ateis sidabrinė pilnatis išžudysiu visus.-Mane nukrėtė šiurpas ir pagaliau pavyko pramerkti akis.

-Ji gyva.-Pasukau galvą link balso. Liam ir Niall stovėjo prie lovos ant kurios buvau aš, bei stebėjo mane.

-Kur aš?-Iš kart paklausiau. Prisimenu tik tiek, kad Niall man įkando. Ar aš tapau vampyre? Jiems nieko nespėjus atsakyti greitai pašokau nuo nuo lovos.-Ar tu mane pavertei vampyre?-Išsigandusiu balsu paklausiau. Vaikinai susižvalgė ir pradėjo juoktis.

-Mergyt, tau per daug pasakų. Nuo paprasto įkandimo vampyre netapsi.-Sukikeno Liam. Man šiek tiek plengvėjo, tačiau aš esu kažkokiame kambaryje su dviems ne itin draugiškais vampyrais.

-Kodėl aš čia?-Atsargiai paklausiau, nes vis dar Bijojau jų.

-Esi Mano namuose.-Ramiai atsakė Rudaplaukis.

-Kodėl?-Pakartojau pikčiau.

-Nes... Niall, kokio velnio ji čia, rimtai?-Susiraukė Liam ir pažvelgė į Niall, kuris šypsojosi.

-Nes noriu jai parodyti koks iš tikro yra Meridamas. Jis tau davė ne skysčio nuo užkalbėjimo, jis tau davė nuodų ir ne šiaip sau nuodų. Jis norėjo, mirtum kančiose, tai vampyro nuodai. Jie tavęs nepaverčia vampyre, jie tave žudo su dideliais skausmais.-Suurzgė. Jo akys persimainė į Nakties juodumo. Atsitraukiau kelis žingsnius ir nugara susidūriau su siena. Liam uždėjo ranką ant Niall peties ir jo akys vėl tapo mėlynos.

Kodėl jos buvo juodos ne raudonos?

-Liam, gali išeiti?-Jau apsiraminęs paklausė Niall. Rudaplaukis nepatikliai pažvelgė į mane ir linktelęs išėjo iš kambario. Niall nenuleido nuo manęs akių, kas gązdino.

-Ačiū.-Po kiek laiko pratariau. Vaikinas iškėlė vieną antakį nesuprasdamas.-Ačiū, kad padėjai.-sumurmėjau ir nuleidau galvą.

-Man visada smagu sužlugdyti Meridamo planus.-Šyptelėjo Pusę lūpos.

Po jo žodžių keistas nusivylimo jausmas perėjo per kūną.
Maža mano dalelė tikėjo, kad jis tai daro dėl manęs, nors geriau pagalvojus, kodėl?

-Turiu grįžti namo.-Sumurmėjau.

-Žinoma.-Vaikinas išėjo iš kambario. Apsižvalgiau, mano dėmesį patraukė juodas vokelis ant stalo su užrašu.
Meilė turi ribas.

Paėmiau jį ir įsikišau po maikę. Išėjau iš kambario ir radusi laiptus nusileidau į pirmą aukšta. Kai nulipau į mane susmigo penkios poros akių.

Louis piktai nusuko akis. Nusišypsojau prisiminus kaip su Akmeniu jį atjungiau.

-Namo.-Pakartojau pažvelgdama į Niall. Šis linktelėjo ir paėmęs mane už rankos pradėjo temptis iki lauko. Įstūmė į mašiną ir pats atsisėdęs užvedė mašiną.
-Ar jūs nužudėt Klare?-Paklausiau kai jau buvom netoli mano namų. Vaikinas trumpam žvilgtelėjo į mane, o tada vėl nusuko akis į kelią.

-Kodėl taip manai?

-Nes jūs vampyrai.-Ne pagalvojus pasakiau.

-Bet mes ne vieninteliai vampyrai.-Atsakė.

-Vadinasi šiame mieste yra jų daugiau negu jūs su Tomu?-Paklausiau. Vaikinas linktelėjo.

-Ir visi nori tavo mirties.-Nesupratusi pažvelgiau į Niall.

-Ką?

-Jie mano, kad tu esi pranašystė. Pranašystė apie merginą, kuri išžudys visus vampyrus, bet pažvelgus į tave... Esi silpna, nepastovi ir erzinanti. Tai tikrai ne tu.-Susiraukiau.

-Mulkis.-Burbtelėjau tyliai.

-Už tai atsiimsi.-Nusijuokė kai sustojo prie mano namų.-Tavo teta net nepastebėjo, kad tavęs nėra, nes ji anksti išvažiavo į darbą. Taigi gali laisvai keliauti.-Nieko neatsakiusi išlipau iš mašinos ir nukeliavau namo.

-Kad tu važiuodamas užsimuštum.-Sumurmėjau atidarydama duris ir įeidama vidun.