Black Blood/N.H LTU (Baigta)

quadraginta septem

Užsimerkiau ir leidau kelioms ašaroms nukapsėti ant popieriaus. Viena Ašara nukrito ant žodžio myliu.

-Delaila, radau!-Pasigirdo Hario balsas iš lauko. Nusivaliau šlapius skruostus ir padėjau laišką ant spintelės. Išėjusi į lauką pamačiau Harį su kažkokia juodaplaukę mergina.

-Aš Minaremida.-Ji ištiesė ranką. Nepatikliai ją paspaudžiau.

-Delaila.-Sumurmėjau.

-Devinos burtai stiprūs, bet yra ne tik apsaugos... Yra mirties prakeiksmas mažyte.-Ši greitai atitraukė ranką.
-Galiu padėt tik su vienu ir tai apsaugos... Mirties prakeiksmas yra per stiprus.-Linktelėjau jai. Tikriausiai jau susitaikiau su mintimi, kad mirsiu.

-Pradėkim.-Sumurmėjau. Jau buvo bepradėję švisti. Mergina iš kažkokios tašelės išsitraukė kelis peilius. Mes nukeliavom prie nematomos sienos, tai yra Detroido rybų pabaigos.

-Duok man savo delną.-Sumurmėjo.
Daviau jai delną, ši paėmė vieną peilį ir pridėjo man prie delno.

-Ką čia darai?-Išsigandau.

-Man reikia tavo kraujo, kad nutraukčiau apsaugos burtus.-Sumurmėjo ir perpjovė man delną ištrižai. Susilaikiau neklykus. Ši pridėjo mano ranką prie nematomos sienos ir prispaudė, o tada pradėjo kažką šnabždėti. Skausmas galvoje vis labiau didėjo, kol tapo nepakenčiamas. Suklykiau, bandžiau ištraukti ranką, bet ragana manęs nepaleido. Ši suspaudė mano ranką stipriau ir su kažkokiais keistais žodžiais aš nugriuvau veidu į priekį.
-Baigta.-Ragana nusišluostė rankas ir nusišypsojo.

Haris kažką jai padavė ir ši nuėjo.

-O dabar mes grįžtam į bradfordą.-Man net nespėjus atsakyti buvau pakelta nuotakos stiliumi.

***

Po gan ilgos ir neįdomios, bet pilnos prisiminimų kelionės, mes pagaliau atsiradom Niall namuose.

Haris mane padėjo svetainėjė ir kažkur nuėjo.

-Hari, noriu pamatyti Niall.-Tai buvo pirmas dalykas kurį pasakiau vos Haris sugrįžo.

-Kelionė buvo sunki, manau norėtum atsigauti.-Sumurmėjo. Nežinau kodėl, bet supykau.

-Paklausyk, aš nenoriu atsigauti, noriu pamatyti Niall ir jeigu tu man neparodysi kur jis, supjaustysiu tave mažais gabaliukais, išvirsiu gyvačių nuoduose ir sušersiu tavo mylimam šuniui!!-Surikau. Vaikinas keistai mane nužvelgė.

-Tu nesupranti... Aš manau tu dar nepasirengusi jo pamatyti.-Vaikinas atsitraukė.

-Tu kažką sakei?-Suurzgiau ir dėjau kelis žingsnius link jo.

-Tu negali...

-Užsikrušk Styles, parodyk man kur yra Niall kol pati tavęs neužmušiau.-Surikau.

-Delaila, kas tau pasidarė?-Jau sušuko ir jis. Kelios ašaros nusirideno skruostais.

-Noriu pamatyti savo Niall! Kas neaišku?-Sušukau Ir sukūkčiojau.

-Tokios būsenos tu negali jo pamatyti... Tu visiškai palūši.-Jau ramesniu balsu pasakė. Papurčiau galvą, nenoriu nusileisti. Noriu pamatyti Niall, nesvarbu kaip tai skaudės, noriu jį pamatyti!

-Prašau.-Sužnabždėjau. Garbanius papurtė galvą, bet aš nenuleidau nuo jo žvilgsnio ir šis ranka mostelėjo į laiptus vedančius į viršų.

-Jis savo kambaryje.-Sumurmėjo.
-Delaila, aš tave įspėjau.-Dar išgirdau jo balsą. Užlipau laiptais ir prišokusi prie durų pelenkiau rankeną, bet durų neatidariau. Bijojau? Jaudinausi? Susikaupusi pravėrė duris ir įžengiau į kambarį. Sustingau pamačiusi Niall gulintį lovoje, tie patys blondiniški plaukai, rausvos lūpos. Pravirkau dar labiau ir suklupau prie lovos.

-Užtilkit pagaliau! Jūsų žiniai visi normalus žmonės miega!-Pakeltu balso tonu sumurmėjau. Blausi mėnulio šviesa apšvietė tik penkis siluetus. Šie sujudėjo ir pagaliau užtilo. Uždariau langą, bet vos apsisukau eiti, šaltas vėjas perskrodė kambarį. Lėtai atsisukau į Langą, kuris kažkaip atsidarė, o prie jo vaikinukas. Atsitraukiau.

-Negražu šūkauti.-Sumurmėjo tas pažvelgdamas į mane ir nužvelgdamas. Buvau tik su apatiniu trikotažu, bet juk tamsu. Jis nieko negali matyti.

-Kaip tu?-Neturėjau žodžių suregzti normalaus sakinio, todėl rankomis mostelėjau į langą.-Kaip čia atsiradai?-Vaikinas nusijuokė ir pradėjo artintis, o aš trauktis.
-Nesiartink.-Suurzgiau. Vaikino akys blykstelėjo šviesiai mėlyna šviesa. Vaikinas išlindo į mėnulio šviesą sklindančią pro langą. Tas pats Blondinas, vienas iš naujokų.

-Negali man įsakinėti ką daryti. Geriau nesikišk, kad nenukentėtum, nes tokios kaip tu būna nužudomos skersgatviuose.-Suurzgė man prie ausies. Jo rankas atsirado ant mano liemes, o nuo jo prisilietimo pašiurpo oda.

-N..Ne..liesk ma...a..nęs.-Sumikčiojau. Vaikinas tik nusijuokė ir priglaudęs lūpas prie mano kaklo atsitraukė ir nusišypsojęs, tiesiog iššoko pro langą.

Prisiminas pralėkė pro akis ir aš menkai šyptelėjau.

Ašaros pasruvo skruostais. Jis ruošiasi mane nužudyti...

-Tu esi Delaila Merch, tavo proproprosenelis buvo didis vampyras, kadangi tu esi pirmoji po jo mirties šeimos moteris ir esi tyra, tavo mirtis man atneš daugiau galios.-Kalbėjo šis ir vis labiau spaudė savo koją, kuri buvo ant mano pilvo.

Man taip skauda...

-Ni-all, prašau.-Suinkščiau. Vaikinas tik nusijuokė.

-Kodėl turėčiau?-prunkštelėjo.

-Tu ne toks.-Sumurmėjau. Jaučiau kaip man trūksta oro ir protas temsta.
Vaikinas pagaliau atleido koją ir pakėlęs mane už klubų pastatė prieš save.

-Tai koks aš?-Jo mėlynos akys laukė atsakymo.

Žinojau, kad jis turi bent kruopelytės gėrio savo šaltose akyse.

-Esi geras.-Sumurmėjau. Man vis dar skaudėjo pilvą, o jo rankos ant mano klubų vis laubiau traukė mane prie jo.

-Neesu.-Nusijuokė.

-Tu slepi tai, nes manai, kad gerumas yra silpnybė, tačiau...-Nespėjau pabaigti sakinio, nes vaikino lūpos atsirado ant mano.

Prisiminiau visą baimę, skausmą ir meilę, bei laimę patirtą kartu su juo. Tuo metu manyje buvo susikaupę tiek daug jausmų. Prišliaužiau arčiau jo ir paėmiau jo ranką, kuri buvo atrodo šaltesnė už ledą.

-Myliu, myliu, myliu.-Kartojau ir kūkčiojau.

Taip prasedėjau kelias valandas. Atsistojau ir pasilenkusi priglaudžiau savo lūpas prie jo, su visu skausmu ir meilę, o tada palikau kambarį.

Srr už klaidaaaaaas ❤❤