Black Blood/N.H LTU (Baigta)

Triginta trium

*Džošua Pov*

Siurbiau merginos kraują lėtai, kad galėčiau stebėti kaip Niall kenčia. Aišku sakiau tiesą apie tai, kad jeigu ji pasiaukos aš Niall neliesiu.
Tačiau kai išsiurbiau paskutinį merginos kraujo lašelį, kažkokia elektros jėga numušė mane nuo jos.

*Niall Pov*

Skausmas perėjo per visą kūną, galvoje pradėjo girdėti užkeikimų šnabždesiai.

-Kai mirsiu aš, mirs ir tavo galimybė mylėti. Kai tu kažką įsimylėsi, nužudysį ją... Kai patekės ženevos mėnulis žudysi visus, o kuo ilgiau delsi su savo meilę, tuo stiprenis žveris atsivers tavyje. Demin kvantos prekleja...-Girdėjau kaip mano kaulai lūžta, tačiau klykti negalėjau, burna kaip užsiūta. Netrukus praradau sąmonę.

-Ji negali mirti...-Girdėjau Aleanor kūkčiojimus. Pramerkiau akis ir nustebau pamatęs visus viename kambaryje... Aleanor kūkčiojo šalia Louis.

-K-Kas nutiko?-Paklausiau. Per galvą lyg kokia strelė pralekė vakarykštės dienos prisiminimai.-Delaila, kur mano mažutė? Kur Delaila?-Pašokau nuo lovos.

-Ji nutraukė Devinos užkeikimą.-Sumurmėjo Liam.

-Ne... Ne... Kur ji? Aš turiu ją pamatyti.-Surikau. Ji negali mirti.... Stojausi iš lovos, tačiau Haris mane sustabdė.

-Prakeiksmas bus panaikintas kai tavo meilė atiduos savo gyvybę dėl tavosios.-Sumurmėjo Sophia.

-Bet... Ne! Ji negalėjo mirti!-Surikau.
To jausmo kurį jaučiau negalėjau apibūdinti, tai lyg manyje gyventų vilkas ir sudraskytu visą vidų.

-Tavo veidu teka... Kraujas.-Vis dar ašarojanti pasakė, bet koks skirtumas..

-Aš noriu pamatyti ją.-Sumurmėjau.
Jie linktelėjo, tačiau kambario durys prasivėrė.

-O tu šventas šūde...-Zayn Tyliai sušuko. Aišku kai kambarys pilnas žmonių aš nieko nematau.

-Kas...?-Jie visi išsiskyrė ir prieš mane atsirado Delaila. Pašokau iš lovos ir stipriai apakabinau merginą.-Aš maniau, kad tavęs netekau.-Sumurmėjau ir atsitraukiau. Mergina vis dar nejudėdama žiūrėjo į mane stikliniu žvilgsniu.

-Aš buvau mirus... Mačiau jus visus, vaikščiojau po namus, bandžiau kalbėti su jumis, tačiau jūs manęs negirdėjot. Toks jausmas, kad prabuvau ten visą amžinybę.-Sušnabždėjo. Merginos skruostais ritosi ašaros.-Tada buvau grįžus į praeitį, mačiau tave, kai dar nebuvai vampyras. Mačiau jus visus. Mačiau ką esatę padarę, jūs nužudėt Meridamą, jūs pavaertėt jį vampyrų, jūs jį treniravot! Paskui atsirado Devina, jūs melavot.. Meridamas nebuvo su ją susidėjęs, tai jūms reikėjo preteksto nužudyti Deviną.-Suriko.-Tai tu ją apgavai, o ne ji tave! Ji irgi buvo kažkokio psycho vampyro palikuonė ir tu ją nužudei norėdamas galios. Niall, tu gyvulys! Tas pats yra su manimi, suviliojai, o dabar nužudysi, nes esu kažkokio svarbaus vampyro palikuonė? O tipo pranašystė? Tu juk ją išgalvojai norėdamas mane prisivilioti čia, uždaryti ir niekam nežinomai pasisavinti galią. Devina buvo teisi, tu niekšas, todėl ji man leido gyventi. Tu nevertas mano aukos, tu nevertas mano gyvybęs, tu nevertas tos besalygiškos meilės, kuria tau jaučiu.-Mergina spjovė viską neleisdama įsiterpti.

Viską ką aš taip stengiausi slėpti iškilo iš Delailos lūpų. Aišku kiti irgi nežinojo apie Deviną, pranašystę ir tai, kad Delaila yra tikrai svarbaus vampyro palikuonė. Jie visi keistai mane nužvelgė.

-Niall, tu mums melavai?-Suriko Louis. Delaila žvelgė į mane ašarų ir skausmo pilnomis akimis, kas žudė mane iš vidaus.

-Aš privalėjau, bet tai buvo senai! Prieš keturis šimtus metų buvau kvailas vaikėzas, bet dabar...-Mane pertraukė kažkokie žingsnių garsai iš apačios.-Ar jus girdit?-Jie visi susižvalgę linktelėjo.

-Niall, tai nekeičia fakto, kad melavai apie pranašystę.-Sumurmėjo Aleanor.

-Mažute, patylėk.-Sumurmėjo Louis.
Žingsniai sustojo ties mūsų kambario durimis. Jos prasivėrė ir tai kas įžengė pro jas privertė laiką sustoti.

-Bonjour mažučiai.-Devinos veidą papuošė pašaipi šypsena.

-Oh tu šūdę, šiandien gal kokia numirelių prisikelimų dieną?-Nusijuokė Zayn.

-Ne. Prisikėliau tik aš ir Delaila.-Suurgė raudonplaukė ir pažvelgė į Delailą, kuri jai nusišypsojo.

-Kaip? Tu mirus keturis šimtus metų, turėtum būti pavirtusi griaučiais.-Sumurmėjo Sophia.

-Atėjau čia pasiimti Delailos, jai ne vieta tarp tokių taip jūs.-Užstojau rudaplaukę nugara.-Niall, ji pati išeis, savo noru, nes aš jai parodžiau tikrąjį tave.-Ir ji buvo teisi. Delaila praėjo pro mane atsistodama šalia Devinos.

-Aleanor, manau apie tavo vaikiną galiu daug ką papasakoti taip pat.-Devina nusišypsojo. Aleanor labiau prigludo prie Louis, kas privertė raganą nusijuokti.-Kad tik tu žinotum, kad jis nužudė tavo tėvą, norėjo ir tave, bet jam sutrugdė. Oi, pala juk ką tik sužinojai.-Aleanor nenorėjo tuo tikėti, bent jau bandė tuo netikėti.

-Tai netiesa.-Sušuko Aleanor.

-Tada kodėl jis tau nepuola teisintis? Jis norėjo tau tai papasakoti paskui... Kai nebegalėsi nuo jo pabėgti.-Rudaplaukė pažvelgė į Louis ir atsitraukė nuo jo.

-Ar tai tiesa?-Rudaplaukė akyse matėsi ašaros, tačiau kodėl mes tiesiog stovim?

Aš norėjau pratarti žodį, bet nesugebėjau ir pajudėti negaliu. Ta kalė užmetė burtus.

-Aleanor, aš norėjau tau pasakyti....-Merginos skruostais nusirito ašaros ir ji stojo šalia Delailos ir Devinos.
Devina sugriebė merginas už rankų ir dingo.

-Šūdas.-Nusikeikiau.

Atsiprašau dėl klaidų....

Neturiu nuotaikos nuo to laiko kai wattpadas prikretė nesąmonių (:)