Black Blood/N.H LTU (Baigta)

viginti quattuor

Aš iš čia pabėgsiu.
Neliksiu čia su Tais monstrais ir keistais jausmais Niall.

Kambario durys prasivėrė ir pro jas įžengė Aleanor, nieko nelaukusi šokau iš lovos ir apkabinau draugę.

-O dieve, maniau, kad jis tave suvalgė.-Mergina nusijuokė ir atsitraukė.

-Ačiū.-Pasakė. Linktelėjau jai ir nusišypsojau. Nemanau, kad turėčiau jai sakyti apie Louis...

-Aleanor, tave kviečia Louis.-Pro duris įėjo Ta mergina kuri buvo šalia Liam.
Ši keistai nužvelgė mane ir išėjo.

-Kas ji?-Susiraukiau.

-Tai Liam mergina, kai susipažinsit pamatysi, ji nėra tokia bloga.-Sukikeno.-Beje, persirenk.-Mirktelėjo ir išėjo.

*Niall pov*

Louis blogai pasielgė užpuldamas Delailą. Jis žino, kad aš per ženevos pilnatį nesivaldau.

Sofija nulipo laiptais kartu su Aleanor. Louis mergina priėjo prie manęs ir nusišypsojo.

-Eik aprenk savo merginą.-Sušnabždėjo ir mirkteldama nuėjo pas Louis.

-Ji man ne mergina.-Sumurmėjau ir nukeliavau į savo kambarį kuriame buvo mergina. Atidariau duris ir Išsišiepiau. Mergina naršė po mano spintą tik su apatiniu trikotažu, pasilenkusi užpakaliu į mane.

Gal ir esu vampyras, tačiau esu ir  vaikinas.

Jau esu ją matęs pusnuogę, bet tik tamsoje. Ši issitraukė mano juodą treningą ir atsisukusi į mane spygtelėjo, bei treningu prisigengė save.

-Žinai reikia belstis.-Suurzgė.

-Čia mano kambarys.-Nusijuokiau.
-Kas tau leido naršyti po mano spintą?-Atsirėmiau į duris. Merginos skruostai nusidažė raudonai.

-Atleisk, tik man reikėjo drabužių.-Sumurmėjo.

-Kam? Juk ir su mano maikę atrodei puikiai.-Ši pavartė akis ir suraukė nosytė, kas atrodo tikrai mielai.

-Nejuokinga, tiesiog leisk man persirengti.-Suurzgė. Užsisukau į durų pusę.-Gal gali išeiti?-Papurčiau galvą ir dar labiau išsišiepiau. Girdėjau kaip ji atsiduso. Po kokių penkių minučių atsisukau, ši jau buvo apsirengusi ir damn, nors ir mano treningas jai per didelis ji atrodo karštai.

-Nekenčiu tavęs.-Suurzgė ir praėjo pro mane.

-Nesupratau?-Sustabdžiau ją užstodamas duris.

-Tu atėmei iš manęs gyvenimą, nenoriu čia būti, Meridamas gyvena su mano teta, kuri tikriausiai dabar naršo visą miestą su mano tėvais, kad tik mane surastų. Tu bent nutuoki ką iš vis gali jai padaryti Meridamas? O svarbiausia, ką gali tu padaryti man?
Tu esi monstras, jau ne kartą įsitikinau, kad tau patinka tokių būti. Tu žudai žmones, jūs žudot bradfordo žmones, Ženevos praėjo tik savaitė su puse. Jūs visi esat monstrai, neketinu čia likti.-Pakeltu balso tonu išsakė.

-Tavo teta tavęs neieško, nes tavęs neprisimena, Meridamas ją užkalbėjo, tavo tėvams tu nė kiek nerūpi! Žinai, gal mes ir monstrai, tačiau bent jau turim vienas kitą, kitaip nei tu. Tu esi šiam pasauly viena, tavo teta priėmė tave tik todėl, kad tavo tėvai jai moka!
Esi niekas! Aišku? Niekas! Taigi nedrįsk man aiškinti ką daryti ir ko ne, nes prisiekiu sudraskysiu tave į skutelius!-Surėkiau. Merginos skruostai buvo šlapi nuo ašarų. Ji su rankovę juos nusivalė ir ištraukė ranką iš manosios.

Delaila išbėgo iš kambario, nesivijau jos... Nėra prasmės, nesugebu jos nužudyti, tegul ją sudrąsko kažkas kitas ir ramu.

Nulipau laiptais žemyn, ten stovėjo Haris laikydamas Delailą ir visi kiti.

-Paleisk ją.-Sumurmėjau. Visi keistai nužvelgė mane.-Tegul bėga, man nesvarbu.-Delailos alys blykstelėjo. Haris paleido rudaplaukę ir ši net nepažvelgusi į mane išbėgo pro duris.

Keistas jausmas perbėgo kūnu.
Aleanor šypsojosi kaip idiotė žiūrėdama į mane.

-Ji grįš, kartu ir senasis Niall James Horan.-Pasakė ši ir apkabino Louis.
-Niall, tu ją... Pažymėjai.-Visi išpūtę akis pažvelgė į mane.

-Ką?... Ne.-Susiraukiau.

-Mes visi tą jaučiam, tavo aurą aplink ją.-Toliau kalbėjo Aleanor. Kokį šūdą ji čia mala?

-Aš ją norėjau ir vis dar noriu  nužudyti, o tu man sakai, kad aš ją pažymėjau?-Nusijuokiau.

-Tačiau nužudyti jos nesugebėjai, nes tavo aura kuri yra aplink ją saugo ją net ir nuo tavęs. Tu jai kažką jauti, tik nenori pripažinti.-Dieve, as tai merginai tikrai nusuksiu sprandą.

-Užtilk! Ji tik dar viena kvailė pasimaišiusi ne toje vietoje kurioje reikia.-Suurzgiau.

*Delaila Pov*

Bėgau nežinodama kur. Tas keistas jausmas graužiantis kai Niall mane taip lengvai paleido. Norėjau kuo greičiau iš ten pabėgti, tačiau kai Niall taip paprastai mane paleido.... Nesijaučiu gerai.

Visi tie bučiniai, apsauga, grasinimai ir kita.. Kai būnu su juo viskas kitaip.

Tačiau aš negaliu jausti kažkokių jausmų monstrui.

Nežinau ar tikėti tais dalykais apie mano tetą ir tėvus... Viskas taip komplikuota. Sustojau įkvėpti oro. Apsidairiau, buvau kažkokiuose laukuose. Čia nebuvo nei medžių, nei namų, tik žolė iki kulkšnų.

-Sveika Delaila.-Pasigirdo balsas už manęs. Kraujas venose sustingo.

-Meridamai.

Žiū aš įkėliau antrą dalį (Ilgesnę dalį)

Tai dabar rašom nuomones apie istoriją :))

💗💗