KURJERĖ. Erotika ,samokslai ir kova su savimi. Tavo raganaitė serija.

Ižanga

Dar viena diena sausakimšose gatvėse ir kažkur skubančiais žmonėmis. Skubu ir aš, minu dviračio pedalus kaip išprotėjusi, sukiodama vairą laviruoju automobiliu prigrusta Volrstryto gatve. Nesu pratusi čia važinėti. Mano kasdienine darbo vieta apsiribojama centrinio parko ribomis.

Esu greitųjų siuntų kurjere. Mano diena prasideda šešta ryto kai iš ne didelio butuko  Vilensburge perbėgu ritine upe besidriekiančiu tiltu ir atsirandu būstinėje. Taip vadiname ofisą kur priimami siuntiniai ir užsakymai. Sėdu ant savo dviražio žirgo ir pasileidžiu bundančio Niujorko gatvėmis išvežiodama paštą ir ne skubius siuntinukus. Vėliau pasipila skubus užsakymai. Dokumentai iš viešbučiuose besilaikančių verslininkų, skubiai reikalaujančių pristatyti juos i kuria nors firma ir grįžti su pasirašytais arba kitais dokumentais. Neišsimiegojusio architekto brėžiniai užsakovui. Kartais subtili dovanėlė supykusiai meilužei. Pastarieji siuntiniai dažniausiai atsiranda mano spintoje, nes supykusi ir įžeista moteris atsisakė priimti savo dovaną. Tuomet aš džiūgauju kaip mažas vaikas gavęs saldainių. 

Nesiskundžiu alga, nors jos vos užtenka pragyventi. Moku vos trečdali lofto nuomos. Kitas dvi dalis moka miela gėjų porelė, Benas ir Džiuzepė. Benas dirba kartu su manimi, o žavusis Džiuzepė vietinėje itališko maisto kavinėje sukasi tarp staliuku ir priiminėja užsakymus. Dažnai pasišaipau kad būdamas prancūziškosios Kulmas jis dirba italui, juk šių salių virtuves konkurentės. Tačiau jis tik nusiviepia ir atkerta man, kad yra iki kaulu smegenų amerikietis ir dirba, kad išgyventų. Šitai dažnai mane įskaudina nes niekada nedirbau kad išgyvenčiau. Dirbu, kad įrodyčiau savo kietakakčiui tėvui jog galiu apsieti ir be jo didingos pavardes užnugario.

Gimiau su sidabriniu šaukšteliu burnoje, galingų teisininkų klano šeimoje. Aš kaip ir mano broliai, Hektoras ir Kristoferis, gimėme su iš anksto nulemta ateitimi. Pirmiausia prestižinis darželis turtingiems susopėjusiems tėvams žadantis išugdyti iš jų vaiku vunderkindus. Vėliau nežmoniškus  pinigus plėšiančios internatinės mokyklos, kuriose vaikai ir paaugliai tik išpuiksta ir tampa snobais kaip ir jų tėvai. Tada ateina garsiojo Harvardo teises universiteto eile. Manau apie ji nereikia nei kalbėti. Jame ištvėriau vos du semestrus. Nors baudžiamosios teises kursas nebuvo toks ir atgrasus kaip maniau, tačiau man ten ne vieta. Kai pareiškiau tėvui kad metu mokslus ir kraustausi iš sostinės i Niujorką jis kone per sekunde pražilo. Myliu savo tėvus, gerbiu juos ir jų darbą bet teise ne man, o palikimui palikti jie turi du sūnus.

Tėvai kai atsikrausčiau į didįjį obuolį su manimi nebendravo kelis mėnesius, tai pat negavau ir pinigų pragyvenimui. Supratau jų pikti bet turėjau atrasti save, vis dar turiu. Praėjo metai kaip gyvenu šiame mieste, karta i mėnesį aplankau šeima, bet savo vietos vis dar neradau galimybių kupiname mieste. Tėvas vis kuria planus kaip paklydėle dukra sugris mokytis ir stos šalie jo prie teisėjo pakilos. Deja tyliai jo išklausiusi grįžtu i loftą ir toliau minu kurjerio dvirati. Man čia patinka. Kas vakarą su Benu ir Džiuzepė sukrentame į minkšta pagalvėlių pilna sofa ir žiurime senus filmus. Kartais savaitgaliais sėdame į Beno automobilį ir važiuojam aplankyti jo šeimos Sietle arba aplankyti kokia įžymia Amerikos  vietovę. Tai pat su jais arba kolegialiai ir drauge Džoja lankausi klubuose ir kartais pasimėgauju vienos nakties nuotykiais. 

Ak mano mieloji pašėlusi Džoja. Būtent po šio siautulingo savaitgalio pasiligojo ir dabar man tenka perimti jos maršrutą. Kaip tik minu iš keturių metu laiku i viena įspūdingiausių holdingu mieste. Mažai domiuosi verslo pasauliu, bet esu girdėjusi apie Parkerį Luisą, jauna verslo vilną ryklių juroje. Būtent jam turiu pristatyti nežymėtą ruda voką iš dailios blondines. Mergina pasitiko mane viešbučio fojė ir ilgu laibu raudonai nukamuotų nagu prigrasė voką įteikti ponui Patrikui i rankas. Už skuba ir griežtus nurodymus ji sumokėjo dvigubai tad net nesiruošiau jei prieštarauti, nors labiau už viska nekenčiu kai taip i mane kreipiasi ir kilo pagundą nukąsti ta laiba piršteli.

Tokiu griežtų nurodymų centrinių parko maršrute niekada nesulaukdavau. Nors buvo pora gana piktu klientų tačiau visada sulaukdavau pagarbos. Juk jų svarbios siuntos priklauso nuo manęs ir jie neturi prabangos užsisiundyti kerštingos kurjeres kai laikas kapsi pinigais.