KURJERĖ. Erotika ,samokslai ir kova su savimi. Tavo raganaitė serija.

14.Praradimai

I Niujorką grįžome kiek po pietų. Nežinau kodėl bet mintis apie persikraustymą manęs neliūdino. Priešingai. Mano nuotaika buvo be galo pakili. Net tuntas paparaciu oro uoste ir prie lofto manęs nesuerzino. Kartu su Britane juos praėjome lyg nematydamos. O šie ūžė ir šūkčiojo mano vardą. Mano dėmesį patraukė tik krovinių tarnybos furgonėlis kieme. Lipant laipteliais i loftą smalsiai nužiūrinėjau kelis gretimus loftus. Gal kas atsikrausto.

Vos atsirakinus duris mane pasitiko slogi namu atmosfera. Keista to niekada nebūdavo. Namai visada buvo kupini šviesos ir vieno iš čia gyvenančių juoko. Čia visada jausdavau meilės kupiną jausmą tirštai tvyranti ore. Tikriausiai vien todėl labai myliu Beną ir Džiuzepę. Jie man kaip dar viena šeima.

Įvėjus i svetaine galiausiai viska suprantu. Ant sofos sėdi mano kambariokai, nusisukę ir stebeilijasi i juoda televizoriaus ekraną. Kiek matau jų veidus, sėdi pikti. Nuo šalia jų esančio pufo pakyla Džoja. Ji apeina sofa, klubais atsiremia i atkalte ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Veidas rustus akys liepsnoja pikčių.

- Tai ką, parsiradai? Geriausia drauge?- jos balso tonas mane pašiurpina.- Na, o kur tavo jaunikis?

Pagaliau suvokiu kas čia vyksta. Jie siunta. Juk tik prieš kelias dienas jai skundžiausi koks Patrikas pasiputęs, ir kaip džiaugiuosi jo nebesutiksianti. Nors tada ji mane vadino kvaila, kad nepasinaudoju proga pasilinksminti mane suprato ir palaikė. Džiuzepė su Benu gyrė kad nepasiduodu jo išvaizdos žavesiui, o dabar grįžtų pasiimti daiktu, nes ištekėjau būtent už to pono pasipūtėlio. Nujaučiu manęs laukia nelengvas pokalbis, pasisuku i Britane ir tyliai paprašau palikti mane su draugais:

- Užtruksime vistiek kelias valandas kol susikrausiu daiktus. Gal gali mus palikti pasikalbėti?

- Žinoma, bet turim tik valanda išvykti i Hemtonus. Tavo daiktai jau furgone, grįžome kad atsisveikintum su draugais. Paskubėk,- ji nusišypso matydama mano priblokšta išraiška ir išeina. Prireikia keliu minučių kol suvokiu jos žodžius. Įkvėpiu ir pasiruošiu atremti draugu įsiūtį.

- Na? Tai gal ką nors pasakysi?- Džojos balsas skaudžiai bado paširdžius. Dar labiau skauda, kad mano lūpos surakintos išduoti visa tiesą.

- Atleiskit, draugužiai.- nudelbiu akis i cementines grindis ir padėjus raktus ant virtuvinio baro nugara atsiremiu i ji.

- Kiek laiko?- Džiuzepės balsas sugriaudi, o jis staigiai pašokęs atsisuka taip išgąsdindamas Beną kuris iškart įsitveria jo rankos ramindamas.- Kiek po velniais tu mus išdūrinėjai? Kiek laiko vaidinai vargše turtuolių mergaite neva norinčia paprasto gyvenimo? Kiek laiko mus mulkini?

- Zu.... Aš... Aš tikrai jūsų nemulkinu,- žengteliu arčiau draugu kurie mane svilina žudančiais žvilgsniais.- Žinau jus manot kad melavau, bet taip nėra.

- Tuomet kodėl? Kodėl ištekėjai paslapčia? Kodėl taip keikusi ji šitaip padarai? Kodėl apie viska sužinoma iš kvailu žurnalistų kieme? Kodėl nesakei, kad jus slapta susitikinėjate?

- Labai norėčiau jums viska paaiškinti. Atsakyti i klausimus bet negaliu. Galiu pasakyti tik kad mane varžo teisiniai dalykai. Labai prašau neširskite ant manęs. Žinau kad jums pikta, šokas dėl to kas vyksta...

- Šokas? Pikta?- toliau puolimą tęsia Džoja.- Kaip manai mes pasijautėme perskaitę vakarykšti straipsnį grize iš šventės mieste, kaip šiandien pasijautėme už lango išvydę tokia minia žurnalistų ir i duris beldžiantis krovos virukams? Ką po galais turėjo galvoti ir jausti vaikinai po visu metu gyvenimo su tavimi kraunant i dažias tavo daiktus? Mes laikėme tave draugia, kuria galim pasitikėti, bet....- ji nusisuka ir pravirksta. Jaučiu kokia išduotą jaučiasi. Ir mane dar labiau slegia tai, kad negaliu pasiaiškinti jog visa tai tik sandoris grąžinti skola broliui.

- Būk gera,- tyliai prabila Benas.- Palik raktus ir keliauk. Vistiek nieko nepaaiškini. Gal nėra prasmes. Ne dabar. Leisk jiems nurimti.

Benas visada mūsų grupelėje ramiausias. Jis visada visus ramina ir saugo nuo ginčų. Suprantu, jis tai pat siunta dėl esamos situacijos bet tvardosi. Suprantu kad svetimi žmonės šiandien užgriuvę namus juos sukrėtė. Taipogi mano kad jiems melavau. Kas man belieka? Nusegu lofto raktus nuo ryšulėlio pailgdama vieniša tėvų namu raktą prie nutrinto metalinio medaliono. Paskutinį karta nužvelgiu draugus atsiprašau ir išeinu. Prieš tai buvusios pakilios nuotaikos neliko o jausmas, kad tai tik pradžia skaudžiai suduoda dar viena smūgi. Nepakeliu akių i Britane imu leistis i kiemą ir viltis kad mane sutryps paparaciai.

Deja mano norams nelemta išsipildyti. Jie tiesiog apipila mane milijonu klausimu dėl slapčia įvykusios santuokos. Britane visus klausimus profesionaliai atlaiko ir įsodina mane i visureigį. Pyktis sau užvaldo kūną. Kodėl nepagalvojau ką sakysiu draugams, kodėl buvau tokia kvaila manydama kad jie neklausines. Turėjau nutuokti kokie jie bus įsiutę. Dabar likau viena ir nežinia ar juos susigražinsiu. Kvailė, kvailė, kvailė.

Praėjo vos para po vestuvių, o aš pradedu suvokti kokia klaida padariau. Kaip man reikės susigrąžinti man reikalingu žmonių pasitikėjimą? Kaip pasiaiškinsiu jiems? Turėjau geriau viska apgalvoti, turėjau atsižvelgti i visus žmonės supančius mane. Susmunku galinėje visureigio sėdinėję ir apsipilu vasaromis. Susimoviau ir nežinau ką darysiu toliau.

-Elė,- švelnus Britanės balsas atsklinda iki manęs.- Nurimk, viskas bus gerai. Jie supras.

- Ką jie supras!- rikteliu netekusi savitvardos. Ką ji supranta? Nepažysta nei manęs nei jų. Nieko nežino kaip sunku man dabar suvokus ką padariau.

- Pamatysi po keliu dienų viskas stos i savas vietas. Žiūrėk i viska kaip i nuotyki, kaip i darbą. Be to tikri draugai niekada nenusigręš, kad ir kokie tavo sprendimai bebūtų.

- Nustok kalbėti taip lyg būtum visažinė. Tu nepažysti manęs. Po velniu esi tik sekretore!

Jos veidą perveria skausmingą išraiška, bet man nei metais. Man reikia tik ramybės. Dar labiau trokštu kad visa tai baigtųsi.