Eleonora Skot uzaugo su jau numatytu savo likimu. Po ivikiu sulauziusiu dali jos gyvenimo nusprendė turinti save surasti kitur. Tačiau tai tik laiko svaistymas ir kova su vėjo malūnais. Dirbdama ji sutinka Patrika Luisą. įtakinga ir gana pasipūtusi...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Turiu eiti ten. Negaliu rizikuoti, kad jiems kas nutiktų. Nors nesuprantu kodėl visa tai vyksta ir Kodėl Karteriui reikia manęs čia sėdėdama to neišsiaiškinsiu. Nusiimu ausines ir pasiryžtu. Žinau kas manęs laukia šalia Karterio, bet kitaip elgtis negaliu. Viliuosi jog agentai paskubės ir spės laiku viska sutvarkyti.
Atsistoju eiti bet Saimonas sučiumpa mano ranka:
-Kur tu? Agentas liepė likti čia.
-Matai ta vyrą nukreipusios ginklą i Patrikas,- parodau i ekraną.- Jei nepasirodysiu jis ji nušaus. Leisk eiti. Išlošime laiko kol atvykęs būrys.
-Tu turbūt juokauji. Nesuprantu kas čia vyksta, bet šios patalpos tu nepaliksi. Bent jau beginklės,- jis spusteli stalčių paslėptais stale ir man i rankas įduoda pistoletą.
Ginklams glotnus ir sunkus. Suimu ji ir pasijaučiu dar tvirtesnė. Viena karta esu šaudžiusi iš panašaus. Tėtis su broliais dažnai taikydavosi i skardines kieme. Mama pigdavo, bet nedrausdavo. Ta diena kai leido man pabandyti ginklams tarsi siaubo su manimi. Be vargo pataikiau i taikinius, o broliai juokėsi jog tai pradedančiojo sėkmė. Praėjo dešimt metu ir vėl jaučiu savo rankose šalta metalą. Greitosiomis išimu apkaba. Ji pilna. Įdedu atgal ir apžiūriu save. Neturiu kur jo paslėpti. Nužvelgiu Džoja. Ji su dailia juoda tunika.
-Apsikeičiame. Vilnis mano palaidine,- ji kiek sutrikusį žiuri i mane.- Paskubėk. Nėra laiko.
Draugė paklūsta ir nusirengia. Greitai apsikeičiama rūbais. Mano palaidinė jei siek tiek didoką, bet nepridengia apatiniu, tad Simonas apgobia ja savo dideliu švariu. Užsikišu pistoletą už nugaros ir prispaudžiu tamprėmis. Labai tikiuosi niekas manęs neapieškos. Ir reikalui esant spėsiu ji pačiupti. Susikaupimu ir žengiu iš musu slėptuvės.
Atsargiai praveriu duris i koridorių. Jis tuščias. Apsidžiaugiu kaip mažas vaikas. Bet greitai susitramdau ir tyliai uždariusi duris einu salės link. Girdžiu ten besiginčijanti Patrikas ir Karteri. Prislenku prie kampo ir žvilgteliu i sale. Pamatau link koridoriaus kiek krypuodamas einanti jaunąjį Boro broli. Dailiai apsirengęs aukštas vyras apsvaigęs. Pasitraukimu atgal ir išsitraukiu ginklą. Vyras net nematydamas manęs tamsoje įeina i tualetą. Atleidžiu saugiklį ir kelias sekundes luktelėjus įžengiu paskui.
-Tau tai pat pabodo tos kvailos bobiškos kalbos? Tikiuosi tas senatoriaus vaikėzas greitai išpeš pinigus ir dingsime iš čia,- vyras stovi prie pisuaro ir nesgrabiai bando atsisekti kelnes. Lėtai žengiu jo link. Kulniukui kaukštelėjus i plyteles vyras pakelia galva ir kelias akimirkas ramiai pastovėjęs atsigręžia.
-Tylėk. Aš pakankamai taiklų, kad liktum be to mažylio kuri taip tau nesisekė užsitraukti,- mano balsas skamba grėsminga. Džiaugiuosi tuo. Tinklas rankose suteikia galios kuri pasklinda gyslose. Adrenalinas stiprina jėgas.- dabar pasakyk ko jums čia. Ir kuo trumpiau ir aiškiau.
-Helvišas sužinojęs, kad sulaikė Patricija ir DžB ir Luisai prisidėjo jis suprato jog neužilgo ateis ir musu eile.
-Tu esi Džordono brolis,- vyras linkteli. Akivaizdu jis pernelyg bailūs, matau tai jo rudose apgirtusiose akyse. Prienų arčiau ir jis kiek atsitraukimą. Nusišypsau.- Ką Helvišas turi bendro su tavo broliu ir jo sužadėtine?
