KURJERĖ. Erotika ,samokslai ir kova su savimi. Tavo raganaitė serija.

16. Praeitis

Nelabai dar susigaudau vietovėje kurioje esame, bet iš Britanės suvesto adreso suprantu, kad atsidūrėme pačiame populiariausiame užmiesčio klube. Dešinėje balto pastato matyti didžiulė pieva kurioje spėju nariai žaidžia golfą. Kitoje pusėje matyti aptvertos zonos. Teniso kortai. Taigi atsiradau ten kur verda grietinėlės gyvenimas vasara.

Sužinau jog Patrikas šios vietos narys ir bendrasavininkas tad ši vieta beveik priklauso ir man. Nejučia imu suvokti netikėtai man ėmusi priklausyti turtą. Juk vedybinės sutarties reikės tik skyrybų atveju. Dabar kol dar jos nenumatomos galiu mėgautis visa šia prabanga.

Pastarąjį kartą užmiesčio klube lankiausi Vašingtone kartu su tėvais baigusi vidurinę. Šis klubas beveik nesiskiria nuo ano. Kelios parduotuvės, nuomos punktai, restoranas, baras ir viešbutis. Su Britane įsitaisome restorano terasoje antrame aukšte. Iš čia atsiveria vaizdas i golfo lauka. Kelios dešimtys nariu mušinėja kamuoliukus. Aplinkui šurmuliuoja klubo lankytojai. Dauguma jų kiek pastebiu pažysta vieni kitus ir išvydę mane šnabždasi tarpusavyje. Stengiuosi nekreipti dėmesio laukdama vakarienės, tad imu klausinėti savo jau nuolatine tapusia kompanione:

-Man smalsu ko Patrikas tikisi iš manęs?

-Visu pirma tau teks ji lydėti i renginius. Ritoj dalyvausite žirgu aukcione. Ponas Patrikas čia turi veislyną ir kasmet dalyvauja aukcione parduodamas kelius augintinius ir įsigydamas patikusius. Tiesiog kol kas tiek. Žinoma jei kils minčių kaip dar gali pasitarnauti, sakyk,- Britane meiliai šypsosi ir detaliai man dėsto.

-Kiek veiklos sričių jis valdo?- smalsumas masina mane kuo daugiau įsigėlinti apie viska kas dabar mane sups.

-Luis holdingui priklauso trys didžiausios logistikos įmonės šalyje. Tai pat viešbučių tinklas, keletas užmiesčio klubų, žirgynas ir vynuogių plantacija Čilėje. Šiuo metu Ponas Patrikas bando pasirašyti sutarti su Teksase įsikūrusia transporto gamykla.

-Esu skaičiusi, kad buvę įtėviai paliko jam savo laivybos įmonę.

-Taip. Ta įmonė buvo pagrindas viskam. Dabar ji išplėtota ir tapusi visu logistikos tinklu,- ji nutyla padavejuj atnešus mūsų užsakymą.

-Taigi, kiek suprantu visas jo gyvenimas sukasi aplink transporto industrija,- konstatuoju bandydama suvokti viska kas galėtu mane pastūmėti jam padėti.

-Taip. Naujasis projektas kuri pristatėme penktadieni yra remtas jo paties ištekliais. Liko surasti tik žmones kurie sutiktu aukoti medikamentus ir maistą, kad galėtume pradėti tiekti viska trečiosioms šalims. Ponas Patrikas jau seniai tam ruošėsi, bet kilo kliūčių dėl reputacijos. Todėl atsiradai tu,- ji reikšmingai pažvelgia i mane ir tęsia toliau.- vienas farmacininkas kurio mums reikia labai skeptiškai vertina visa mūsų tikslą. Jam kliūna abejotina ir nepastovi Luiso asmeninė padėtis. Konkrečiai to priežasčių nežinau, bet prieš mėnesį ponas Patrikas susidūrė su grėsme kurios nenumatė. Taigi ėmė laidyti užuominas, kad jo asmeninis gyvenimas keičiasi.

-Todėl atsirado santuoka?

-Būtent. Aš žinau tik verslo pusę ir tai ką privalau pateikti viešumai. Krisas man neatskleidžia kodėl visa tai vyksta. Tad užbėgdama tavo tolimesniems klausimams kas ir kaip galiu pasakyti, jog žinau tik, kad holdingui iškilo grėsmė prarasti daugybe sąjungininku dėl asmenines pono Patriko reputacijos. Verslas dažnai tampa ir šeimyninės padėties atspindžiu. Prieitas toks etapas kai svajonių jaunikio statusas kelia bėdų.

Taigi klausimu nesumažėjo. Supratau tik tai, kad pagrindinės mano įvėlimo i visko priežastis žino tik Kristoferis ir pats ponas pasipūtėlis. Šiek tiek nusiviliu, bet bent sužinau kokia linkme man reiks eiti norint daugiau išsiaiškinti ir sužinoti. Jau susitaikiau busianti papuošalu šalia Patriko, bet manau sugebėsiu iš to išpešti naudos ir sau.

Baigus vakarieniauti ir toliau kalbantis apie nereikšmingus dalykus nusprendžiame vykti prie molo pasivaikščioti. Turiu dar viena tikslą. Išsiaiškinti kas sieja Britane ir Kristoferi. Tačiau prieš važiuojant dar užeinu i tualetą. Susitvarkiusi skubu i automobiliu aikštele kur manęs jau turėtu laukti Britanė. Vos išpuolu iš koridoriaus i holą kone kaktomuša susiduriu su vyriškiu. Pakėlusi akis atsiprašyti sustingstu.

-Eleonora Skot? Kokia staigmena,- mano kūną nukrečia šiurpas. Žvelgiu i Karteri Helviša.- Na ir ką tu čia veiki? Kiek pažystu nemėgsti viešo susibūrimo vietų ir elito,- jis kreivai šypteli, o rudose akyse šoka pašaipos liepsnelės.

-Pa..-gilei įkvėpiu ir susitvardau neėmusi rėkti.- Pasitrauk. Aš skubu.

-Palauk. Kur bėgi? Pakalbam,- jis čiumpa mano kairia ranka ir sustabdo mane.- Kiek laiko praėjo? Hmm... treji metai. Arne?

-Paleisk, kol neiškviečiau apsaugos.

-Oho, kokia arši. Grasini senatoriaus sūnui? Tikriausiai pamiršai pastarąjį mūsų susitikima. Gal tau priminti kokia turi būti?- jis sučiumpa mane už pečiu ir trenkia i siena vedančia koridoriukų link tualetu. Galva skaudžiai įsiremia i siena bandau nusigręžti Karteriui lendant prie mano veido. Mintyse imu melsti, kad kas ateitu ir mane išgelbėtu.

Pajutus jo grubias rankas skaudžiai sugriebusias mane iškyla visi kraupus dalykai patirti per jį. Pakėlusi rankas atremiu jam i krutinę ir stengiuosi atstumti, bet mano jėgos per

menkos ir tai ji priverčia kvatotis. Šiurpstu nuo šio garso, jis mane skaudina ir siutina. Noriu rėkti, bet balsas kažkur dingęs, o kūną užplūsta panika.

-Manau per tuos trejus metus turėjai įgyti daugiau patirties. Ar praktikavaisi, mažoji Ele?- jis palenkia galva siekdamas mano kaklo, bet įstengiu delnais įsiremti jam i gerkle ir spustelėti. Jis sučiumpa mano plaštakas ir smalsiai žvilgteli i žiedą ant kairiosios. Kosteli ir šypteli.- Ak, tikrai. Visai pamiršau. Juk reikia tave pasveikinti. Nagi sakyk ar ponas Luisas žino kokia tu šliundra. O gal pamiršai jam pasakyti kas...

-Ele!-Britanės balsas išgąsdina Karteri ir šis atšoka nuo manęs.- Traukis nuo jos kol neiškviečiau apsaugos.- jos balsas grėsmingas. Helvišas šypteli ir nusisukęs eina koridoriumi tolyn. Britanė pribėga prie manęs ir išsigandusi ima apžiūrinėti.- Tau viskas gerai?

-Tai...Taip,- mano balsas dreba kaip ir aš pati. Stengiuosi susivaldyti bet gumulas gerklėje beloja apie nesuvaldoma išgąsti.

-Nagi eime. Važiuokime namo. Ten papasakosi kas čia ką tik įvyko.

Mano kojos dreba tad Britanė apkabina mane ir vedasi link mašinos. Niekada gyvenime negalvojau dar sutikti Karterio. Buvau šventai įtikėjusi, kad mūsų keliai niekada nebesusikirs. Bijau net pagalvoti ką jis galėjo padaryti jei niekas nebūtu atėjęs. Tas vaikinas žiaurus, bet taip pat bailys besidangstantis tėvo užimama padėtimi.

Nurimstu tik tuomet kai įsukame i Primroso aveniu, kurio gale stūkso Patriko vila. Antra karta važiuoju i šiuos namus būdama begalo sukrėsta. Viduje klausiu savęs ar kada sugebėsiu atsitiesti ir išmokti kovoti su pasidygėjimu kurį man vėl priminė Karteris. Nuojauta kužda, kad dar teks man su juo susiremti, o to labai nenoriu. Dabar kai vėl grįžau i ši pasauli man teks susidurti su viskuo ką jame norėjau palikti ir daugiau nebesutikti.