Wrong User

1: Wook Nari

Vien , du , trys... Vien , du , trys... Vien , du , trys... Žinau ką galvojeta... Ne aš nešoku. Tai kojos trepsėjimas. Tikriausiai dabar manote , kad aš nekantrauju ir taip jūs teisus. Aš tikrai nekantrauju , nekantrauju kuo greičiau pabėgti iš šios auditorijos. Grįžti į savo bendrabučio kambarį ir pasislėpti jame nuo visų šių akių... Nuo visų tų popieriuku krentančiu ant medinio stalo prieš mane. Tikriausiai manote , kad aš mokykloje. Jūs beveik teisūs. Aš universitete. Esu antro kurso studentė Korėjos nacionalinem menų universitete muzikos skyriuje. Aš Nari Wook.

Vos tik dėstytojas pranešė apie paskaitos pabaiga pakilau iš savo vietos. Nesižvalgydama išlėkiau pro klasės duris. Viskas ko dabar troškau , tai tik kavos puodelio ir žinoma atsidurti kuo toliau nuo šito pastato. Jau antri metai , kai čia mokausi , bet vis dar sunkiai ištveriu , tai jog man tenka patirti patyčias. Niekad nesupratau kodėl studentai manęs nemėgo , bet visad turėjau spelioniu.

Pirmais metais , kai vos tik atvykau į šį unioversitetą trenkiau direktoriaus sūnui už tai jog jis drįso vulgariai kalbėti su manimi nuo tada viskas ir prasidėjo. Dauguma studentu nustebo , jog vis dar nemečiau šio universiteto , bet negalėjau to padaryti , negalėjau mesti to kas man buvo svarbu , be to jai pasiduosiu kam nuo to bus geriau? Žinojau , kad negaliu leisti laimėti tam šmikui ir nesiruošiau to daryti , kad ir kiek patyčiu sulaukčiau.

Padėjusi paskaitos užrašus ant stalo pagriebiau kuprinę nuo lovos ir vėl palikau bendrabučio kambarį. Pasitikrinau rankinį laikrodį kuris rodė , jog vis dar turiu pusantros valandos nusigauti iki savo laikinojo darbo. Tai paprastas darbas mažoje kavinėje įsitaisiusoje vienoje iš jaukių Seoul gatvių. Užsidėjusi kepurę išėjau iš bendrabučio pastato. Neturėjau nei noro , nei laiko susidurti su studentais kurie prisikabintu prie manęs vien dėl to kas aš esu.

Per visus metus kol dirbu dar neteko susidurti nei su vienu šio universiteto studentu toje kavinėje. Tikriausiai dėl to , jog jie pratę vaikščioti į prabangias vietas ir nei vienam iš jų nereikia dirbti. Štai kam reikalingi turtingi tėveliai.

Į stotelę atėjau prieš pat atvažiuojant autobusui. Niekad nevėluodavau į darbą. Tikriausiai tai nuskambės keistai bet aš turėjau vairuotojo teises , bet nuo tada , kai jas išsilaikiau važiavau mašina tik kelis kartus. Man patinka važinėti su autobusais vien dėl to nes tai leisdavo pamatyti mane supantį pasaulį niekas tuo metu man ne trukdydavo ir niekas nedrumsdavo mano ramybės.

Kaip įprastai atsisėdau autobuse prie lango. Per ausines pasileidau muzika. Mėgavausi ištrūkusi iš universiteto. Tai teikė man džiaugsmo. Vienintelis dienos metas kada iš ties esu laiminga. Tai kvailai nuskambės , bet man tikrai patiko mano darbas nors ir nelabai sutariau su kavinės savininke ir kitais darbuotojais.

Šypsodamasi išlipau į vėsų rudens vakarą. Lauke jau temo , bet tai man teikė didesnį pasitikėjimą savimi. Kuo tamsiau tuo geriau , nes tamsoje žmones negali manęs matyti ,o jai nematys , tai ir nenuskriaus. Nors tai kvailai skamba , bet manau kad tai tiesa. Gyvenime tiek kartu buvau įskaudinta , kad jau pamečiau skaičių. Mama sakydavo , jog tai dėl to , nes aš visad padedu visiems net jai jie ir nenusipelno mano gerumo.

Dėdama koja už kojos pasiekiau kavinę. „XW" užrašas švietė kitoje gatvės pusėje. Pro langus galėjai matyti kavinės lankytojus kurie ramiai gėrė kavą ir šnekučiavosi. Dauguma jų dėvėjo elegantiškus drabužius kurie simbolizavo prabanga. Nors , kaip ir minėjau kavinė buvo maža ir neprabangi , bet ją mėgo „EXO Industry" darbuotojai tikriausiai dėl to , jog tai buvo arčiausia kavinė šalia tos įmonės.

Patys nemėgstamiausi lankytojai buvo būtent iš to pastato. Dauguma barmenių metė darbą būtent dėl jų. Esu ilgiausiai išsilaikiusi barmenė , tikriausiai dėl to , jog jau buvau pratusi prie patyčiu , tad jų įžeidimai tiesiog nebeveikdavo manęs.