Wrong User

38:Closed door

Nežinojau kas jį atvedė čia kur buvo didelė galimybė mane sutikti , bet tai ir nebuvo svarbu svarbiausia tai , jog dabar buvau jo glėbyjo. Jo tvirtos rankos glaudė mane prie savęs leisdamos man ramei išsiverkti. Vaikinas neprabilo. Stovėjo ramei uždėjęs rankas ant mano liemens , bet neprakalbo. Atrodė jis nesiruošė kalbėti. Tik nuraminti mane.

Prireikė gerų dešimties minučiu kol sugebėjau susivaldyti. Braukdama per šlapius skruostus atsitraukiau nuo rudaplaukio. Vaikinas stovėjo tiesiai jo akys žvelgė kažkur į tolį nekreipdamos dėmesio į mane. Jis neatrodė toks pats , kaip prieš tris dienas dabar jo veidas atrodė šaltesni ir piktesnis nei įprastais. Man atsitraukus jis susikišo rankas į kišenes. Neprabiles jis žengė universiteto link.

Atrodo vaikinui nerūpėjo , jog aš stoviu apsiverkusi ir jog prieš akimirką laikė mane glėbyje. Nurijau susikaupusias seiles. Pasitvarkiau nukritusę kuprinę. Pažvelgiau į dangų mintysi keikdama save ir tvardydamasi neprakalbusi , bet pasirodo mano savitvarda nebuvo tokia gera , kaip tikėjausi.

-Manai gali taip pasirodyti ir nueiti?,-piktai tariau.

Jongdae sustojo , bet neatsisuko. Jo rankos slėpėsi palto kišenėje. Vaikinas buvo įsitempęs ir tai matėsi iš jo pečių.

-Aš aiškiai išdėsčiau savo nuomonę apie mus panele Wook.

-Tai kodėl pasirodėte čia?

-Atėjau pas Minseok.

-Jo auditorija kitoje pusėje ir jo nėra universitete dėstytojas Minseok slaugo Suho jis jau kelias dienas nesirodo paskaitose. Kodėl jūs čia Chen?

-Nežinojau , jog jo nėra... Jis man nepranešė.

Tai taręs vaikinas apsisuko ant kulnų ir patraukė stovėjimo aikštelės link. Jis daugiau nepažvelgė į mano pusę ir netarė nei žodžio. Žvelgiau jam įkandin vis dvejodama ar dar kart bandyti su juo pasikalbėti ar bandyti kažką paaiškinti. Juk jis išsakė ką galvoja , bet niekad neklausė ką aš galvoju. Niekad neklausė ką aš jaučiu ir ko aš noriu.

-Leisk man išsakyti savo mintis,-išleidusi sunkų atodūsį tariau.

-Nematau prasmės tavęs klausyti Nari. Tavo žodžiai nepakeis mano sprendimo,-šaltai kaip visad...

-Nejau numirsi jai išklausysi manęs? Tavęs prašau tik penkiu minučiu per jas Minseok nepabėgs iš ligoninės.

Rudaplaukis atsisuko. Dabar aiškiai mačiau jo veidą. Dideles rudas akis. švelnių bruožų veidą ant kurio netvarkingai krito kelios rudos sruogos. Vaikinas pakančiai žvelgė į mane vis dar laikydamas rankas kišenėse.

-Turi tris minutes,-sumurmėjo.

-Aš...Mmm... T....

Nežinau kas nutiko. Kojos nutirpo , rankos sudrėko , o visos prieš tai buvusios mintys tiesiog paliko galvą. Žvelgiau į tas rudas akis kurias jau buvau pripratusi matyti. Mačiau jas šaltas , bet tai nebebaugino kažkodėl tai savotiškai šildė ir vertė jaustis sauge. Tiesiog norėjosi prieiti prie jo ir ji apkabinti neleisti jam išeiti. Neleisti jam manęs palikti , bet neradau jokių svarių argumentu kodėl jis neturėtu to padaryti.

-Tu negali važiuoti pas Minseok.... aš...aš turriu tavo megssstuką,-išveblendau pati nesuprasdama ką kalbu.

-Atiduosi jį dėstytojui,-mestelėjo.

Papurčiau galvą prieštaraudama ir bandydama sudelioti mintyse logišką sakinį. Tai sekėsi prasčiau nei ieškotis naujo darbo.

-Ne. Pasiimkite jį pats.