Wrong User

11:Šiknius Jongdae

Sumirksėjusi kelis kartus pasilenkiau prie sofos. Iš kuprinės išėmusi telefoną pažvelgiau į jo ekraną. Laikrodis ekrane rodė 4PM. Vis dar turiu valandą laiko , kad baigčiau savo darbą. Padėjusi telefoną vėl pakėliau akis į vaikiną. Chen delnais trynėsi veidą stengdamasis kuo greičiau atsibusti po miego.

-Dabar keturios vakaro pone,-sumurmėjau.

-Kiek laiko aš miegojau?,-sumurmėjo jis.

-Nežinau.

-Ar kas nors buvo atėjęs?

-Ne.

Vaikinas linktelėjo. Visas jo dėmesys grįži prie dokumentu kurie buvo prieš jį. Lėtai pakilau nuo stalo ir taip pat grįžau prie savo darbo. Atsisėdusi ant vėsių kambario grindų pradėjau trauklioti aplankalus ir dėlioti juos į vietą. Susiraukiau , kai iš vieno aplankalo iškrito visi lapai. Jam tikrai derėtu palaikyti didesnę tvarką , tai juk dokumentai , o ne šiukšlės.

Lėtai dėliojau lapus atgal į aplankalą. Niekur neskubėjau. Tikriausiai po šiandienos puse metų nenorėsiu matyti jokių aplankalų , nes mane jau vemti verčia nuo jų. Kodėl žmones nesinaudoja kompiuteriu nejau taip sunku visus šiuos duomenis perkelti į kompiuterį , tai būtų žymiai patogiau , nei dabar. Šie lapai tik kaupe dulkes...

Pakilusi padėjau aplanką į jo vietą pagal abecelę. Akies krašteliu mačiau , kad Jongdae grįži prie darbo. Na gerai turiu pripažinti , kad nors jis ir yra didelis šiknius ir gyvas demonas , bet jam rūpi jo darbas ir tai matėsi. Prikandusi lūpą stengiausi kuo greičiau baigti savo darbą. Norėjau valgyti ir norėjau namo. Jaučiausi purvina ir aplipusi dulkėmis. Tai vertė nervintis.

Dar vieno aplankalo lapams pasklidus ant grindų susiraukiau. Ištiesiau prieš save ranką. Kaip ir numaniau ji drebėjo. Ahh reikėjo pagalvoti apie tai. Kiekviena kart nevalgius daugiau nei 10 valandų mano kūnas pradeda keistai elgtis. Kaip dabar drebančios rankos. Tai lyg nervinis sutrikimas kuris niekaip negelbsti gyvenime.

-Panele Wook galite eiti namo.

Tylus Jongdae balsas sudrumzdė kambario tylą. Pakėliau į jį nustebūsį žvilgsnį. Vaikinas net nebuvo pakėlęs akių nuo dokumentų. Jo visas dėmesys vis dar buvo sukaustytas ties baltais lapais. Kilstelėjusi antakį nusprendžiau ignoruoti jo žodžius. Neturėjau jokio noro eiti iš šio kabineto iki kol nepabaigsiu savo darbo. Jai išeičiau jo nebaigusi , taip tik leisčiau jam laimėti. Tada jis galėtu man prikaišioti , jog nesugebu dirbti darbo kurį jis man paskyrė.

-Panele Wook?

-Taip pone Kim?,-tariau dėdama aplanką į lentyną.

-Kodėl jūs vis dar čia?

-Nes aš vis dar nebaigiau savo darbo,-ramei atsakiau toliau tvarkydama apatinę lentyną.

-Aš jums liepiau eiti namo,-šaltai tarė vaikinas.

-Ne , jūs man sakėte , kad galiu eiti namo. Aš pasirinkau pirmiau baigti darbą , o tik tada eiti namo. Ar tai kelia jums problemų ponę Kim?,-stengiausi tvardytis , jog balsas nepradėtu trūkinėti.

Nematydama jo galėjau laisviau su juo kalbėtis. Taip pat nejutau jo šalto žvilgsnio įsmigusio į mano nugarą , tad nesijaučiau kaustoma baimės.

-Eik namo rytoj pabaigsi,-sumurmėjo vaikinas.

-Ne.

Smarkus trenksmos garsas perskrodė visą kabinetą. Šoktelėjusi pažvelgiau į vaikiną. Dešinioji jo ranka buvo suspausta į kumšti. Rudaplaukis šaltomis akimis žvelgė į mane. Atrodo mano atsikalbinėjimas privertė jį grįžti į jo narmaliąją stadiją. Kaip visad piktas ir pilnas neapykantos man. Žinojau , kad pradėsiu mikčioti jai teks kalbėti , tad tesiog nusisukau nuo jo stengdamasi nereaguoti į po truputi besikaupiančia baimę. Jai visad jam pasiduosiu iš to nebus nieko gero turiu jam parodyti , kad jis nega... ką aš čia kalbu. Man tereikia su juo iškęsti šią savaitę nenumirus iš baimės. Girdėjau , kaip vaikinas pakilo iš savo darbo vietos. Nekreipdama dėmesio pakilau nuo grindų norėdama įdėti viena iš paskutiniųjų aplankalų į jo vietą. Man betiesiant ranką su aplankalu , vaikino ranka trenkė per ją sukeldama skausmą ir priversdama paleisti dokumentus iš rankos. Išplėtusi akis prisitraukiau paraudusia ranką ir pakėliau akis į prieš mane stovintį Kim Jongdae.