Wrong User

20:Sick Jongdae

Pramerkiau akis , kai ausis pasiekė barbenančio lietaus garsas. Lėtai atsisėdau vietoje. Galva sukosi , kaip pakvaišusi. Sudejavusi bandžiau prisiminti kas įvyko. Pamenu , kaip Baekhyun pasodino mane į mašiną tada aukštas vaikinas liepė jam duoti savo raktus Jongdae... Jis sustojo kelkraštyje... pirštų galiukais priliečiau lūpas. Vaikinas mane pabučiavo , bet prieš tai nusivežė atokiau nuo žmonių... Jis panaudojo jėga prieš mane ir tai privertė mane nualpti tik nesu tikra dėl ko nualpau ar dėl skausmo ar dėl to , jog nebenorėjau daugiau nieko matyti.

Pasitrynusi akis delno apačiom apsižvalgiau aplink. Kambarys skendėjo blankioje šviesoje kuria skleidė naktinė lapa stovinti kitoje lovos pusėje. Tai buvo man dar nematytas kambarys. Sėdėjau didelioje dvigulėje lovoje kuri aiškiai priklausė vaikinui ir tikriausiai tas vaikinas buvo Jongdae. Pro langą vis dar matėsi medžiai , o pagal kambario sienas buvo galima manyti , jog tai namelis kur nors netoli ežero. Medinis namelis.

Buvau apklota patalais ant riešo esantis laikrodis teigį jog dabar 10PM. Nurijusi seiles lėtai nuėmiau patalus nuo savęs. Basos kojos pasiekė vėsias medines grindis. Sustingau supratusi , jog vėl vilkiu ne savo rūbus. Vietoj savo džinsų bilkėjau sportines pilkas kelnes , vietoj savo megstuko laisvą , ilgą , baltą maikutę. Ant lovos krašto buvo padėtas sulankstytas juodas megstukas. Nedvejodama pagriebiau jį. Apsivilkusi lėtai pajudėjau durų link , bet padėjusi kelis žingsnius sustojau. Nemalonus skausmas raižė ne tik šonus , bet ir nugarą. Atsirėmusi į sieną laukiau kol skausmas bent kiek nurims , jog galėčiau išsiaiškinti kur esu.

Prireikė kelių minučių , kad apsiprasčiau su skausmu ir galėčiau toliau judėti. Suėmusi durų rankeną palenkiau ją nustebau , kai jos atsivėrė. Koridorius skendėjo tamsoje , kaip ir likęs namas. Sienos buvo medinės , tad tai tikrai turėjo būti namas kur nors netoli ežero arba toli nuo miesto. Dažniausiai tokiais namais naudojasi pavasari ir vasarą , bet ne rudenį. Mačiau laiptus ir judėjau jų link. Jai pavyktu rasti savo daiktus galėčiau pabėkti iš čia. Jau geriau mirksiu šaltoje naktyje , nei liksiu šiame name su vaikinu kuris ne kartą panaudojo jėgą prieš mane. Aš net nežinau kur esu. Viskas ką žinau tik tai jog jis vežėsi mane kažkur į mišką.

Nusileidausi į apačia nenustebau , jog mane pasitiko tamsa. Atrodė jog visuose namuose esu pati viena. Lėtai apgraibom ėjau ten iš kur mačiau sklindant blankią šviesą. Tai buvo svetainė. Tuščia svetainė su ruda, didele sofa , kavos staliuku ir televizoriumi. Netoli televizoriaus buvo stiklinės durys kurios mano nuostabai buvo praviros. Lauke smarkei lijo , o tas vaikinas paliko praviras duris. Susigūžusi priėjau prie durų. Jau norėjau jas uždaryti , kai mano akis patraukė lietuje sėdinti figūra.

Abejoju ar tada galvojau. Basomis kojomis žengiau į naktį. Ėjau sėdinčios figūros link nors visas kūnas ir drebėjo nuo šalčio ir baimės. Viskas manyje šaukte šaukė lėkti kuo toliau. Užsidaryti namie ir pasinaudojus progai sprukti nuo šio žmogaus kuris kėlė tiek skausmo , bet širdis ir sąžinė priminė , jog turiu padėti kiekvienam , nes jai aš nepadėsiu tada niekas ir man nepadės. Dabar jau aiškiai mačiau vaikino figūra. Plačių pečių rudaplaukis. Vilkintis juodą maikutę ir juodas sportines kelnes sėdėjo vidury vidinio kiemelio. Jo galva buvo nuleista ir vieną akimirką pamaniau , kad jis užmigo lietuje , bet tada jis pakėlė ranką ir ja pasirėmė savo kvailą galvą. (čia taip turi būti).

Suskaičiavusi iki 5 žengiau į lietų. Sukandusi dantis , jog jie nekalentų iš šalčio artėjau vaikino link. Jutau , kaip rūbai persisunkė nuo lietaus. Balta maikutė prigludo prie kūno lyg antra oda. Megstinis tapo sunkus ir nepatogus. Nusibraukusi plaukus nuo akių sustojau prie pat vaikino. Nemanau , kad per tokį lietų jis būtų mane girdėjęs net jai būčiau jį ir šaukusi. Ištiesusi ranką pabaksnojau jam per petį. Jongdae šoktelėjo vietoje. Vaikinas akimirksniu pakilo ant kojų. Nelaukusi kol jis ką nors pasakys griebiau jo riešą ir pradėjau temti namų link. Buvo keista , jog jis nesipriešino , o tik paklusniai žengė paskui mane.

Įėjusi į namus visa virpanti stumtelėjau peršlapusi rudaplaukį giliau į kambari , o pati priėjau prie durų ir sandariai jas uždariau. Visa drebėdama žvelgiau pro langą už kurio siautėjo audra. Dabar kai buvau viename name su vaikinu kuris atrodo nekentė manęs visa savo esybe – bijojau atsisukti į jį. Tikriausiai išnaudojau visą savo drąsa lauke parvesdama jį namo. Jutau , kaip virpa visas mano kūnas girdėjau save kalenančia dantimis. Pažvelgiau į savo basas kojas kurios stovėjo baloje susikaupusioje nuo varvančiu drabužiu. Kambario tylą sudrumstė rudaplaukio kosulys.

Giliai įkvėpusi apsikabinau save. Ant kulnų apsisukau į vaikiną. Jis sėdėjo ant grindų galvą atrėmęs į sofą lūpos pravertos. Krūtinė kilnojosi nuo sunkaus kvėpavimo. Išplėtusi akis pribėgau prie vaikino. Nekreipiau dėmsio į šaltį varstatantį visą kūną. Priklupusi prie rudaplaukio paliečiau jo kaktą. Vaikinas liepsnojo. Iš jo lūpų išslydo dejonė , kai mano ranką palietė jo kaklą. Jis visas degė. Apsižvalgiau aplink stengdamasi sugalvoti , kaip jam padėti. Pirmiausia reikėjo jį nuvesti į kambarį.

-Nagi stokitės,-sumurmėjau.

Vaikinas visiškai nereagavo į mano žodžius. Persimetusi vieną jo sunkia ranką per pečius sukaupiau visas jėgas , kad jį pakelčiau. Atrodo rudaplaukis nusprendė man padėti. Jo akys lėtai atsimerkė. Laisva ranka pasirėmęs į sofą jis pakilo. Dalis jo svorio vis tiek krito ant manęs ir tai vertė degantį skausmą lakstyti per visą kūną. Neturėjau laiko apie tai galvoti reikėjo kuo greičiau paguldyti Jongdae į lovą ir nuvilkti jo šlapius drabužius.

Po aštuoniu suklupimu galiausiai pasiekėm kambarį. Rudaplaukis sudribo ties lovos kraštu visiškai prarasdamas sąmonę. Sudejavusi priėjau prie jo. Nuvožiau visus apklotus nuo lovos. Drebančiom rankom pasodinau vaikiną ant grindų. Suėmusi juodos maikutės kraštus sudvejavau. Ką aš darau?... Ne negaliu jo palikti su šalpiais rūbais įpatingai , kai jis visas dega. Drabančiom rankom pašalinau vaikino maikutę. Akys sutojo ties randu po krūtine. Papurčiusi galvą tęsiau ką pradėjusi.

Kai pagaliau pavyko paguldyti rudaplaukį vien su apatiniais į lovą nubėgau ieškoti vonios. Radau ją ganėtinai greitai. Išnaršiusi visas spinteles radau švarių rankšluosčiu , dubenėlį ir vaistinėlę. Grįžusi į kambarį uždėjau drėgną rankšluostį ant vaikino kaktos. Jo krūtinė sunkiai kilnojosi , lūpos buvo vis dar pravertos. Veidas neįtikįtinai baltas ir pavargęs. Padėjusi vaistinėlę ant spintelės palikau kambarį nusprendusi susirasti virtuvę. Reikėjo sultinio ar bent arbatos , tai turėtu jam padėti. Eidama per namus nusivilkau šlapia megstuką kuris darėsi vis sunkesnis.

Atrodo sėkmė man šypsojosi virtuvėje buvo galima rasti visko ko reikėjo ne tik arbatai , bet ir sultiniui. Laukdama kol užvirs vanduo nusivilkau permirkusia maikutę. Priėjusi prie kriauklės pradėjau ją grežti. Prieš apsivelkant ją atgal pažvelgiau į savo atspindi šaldytuvo durelėse. Šuptelejau pati sau dabar ne tik šonai , bet ir nugara buvo pasipuošusi mėlynėmis. Paslėpiau liauną kūną po šlapiu medžiagos audiniu. Išsigręžusi ir sportines kelnes , užpyliau arbatą.

Vis dar kelendama iš šalčio grįžau į kambarį. Vaikinas gulėjo lovoje kaip jį ir palikau. Ant naktinio stalelio padėjau padėklą. Apsižvalgiusi aplink radau kėdę kambario gale. Ją atsinešusi pasitačiau šalia lovos. Giliai įkvėpusi pradėjau žadinti Jongdae. Prireikė gerų penkių minučių iki kol vaikinas sugebėjo praverti akis. iš jo nuostabiai rudų akių matėsi , jog jis nesigaudė nei laike nei erdvėje. Atsidususi padėjau jam atsisėsti lovoje. Pati atsisėdusi ant jos krašto pradėjau jį maitinti sultiniu. Buvo keista jį matyti tokį bejėgi. Akys žvelgė į kitą kambario galą , bet nieko nematė. Jos buvo apsimiglojusios ir vos pramerktos. Sunkus kvėpavimas buvo aiškiai girdimas , o veidas vis dar išbalęs. Leidau jam ilsėtis kai pavyko priversti suvalgyti visą sultinį ir išgerti arbatą su vaistais. Nemanau , kad vaikinas suprato kas aš tokia , nes jis nei kart nepažvelgė į mane. Tai keistai skaudino. Aš turėčiau būti pikta ant jo turėčiau nuo jo bėgti ir bijoti , jo bet kai jis tokioje būsenoje viskas ką galėjau padaryti , tai tik jaudintis , jog jam nepablogėtu. Grąžinusi indus į virtuvę išploviau juos. Dar kart pasitrynusi perštinčias akis atsidusau. Jaučiausi sunkiai. Šaltis vis kaustė kūną. Nusprendžiau susirasti savo rūbus arba bent jau kažką kuo galėčiau pakeisti šiuos šlapius drabužius.