10: Rudos apsimiegojusios akys ir kimus balsas

1.1K 114 6
                                    


Pakėliau savo akis nuo grindų. Nedrąsiai žvelgiau į vaikiną. Jutau , kaip rankos sudrėko iš baimės.

-Tavo telefonas skamba,-atsakė jis atsisėdamas atgal į savo vietą.

Tik tada ausis pasiekė skardus telefono skambėjimas. Drebančiom kojom pasileidau kuprinės link kurioje gulėjo telefonas. Atidariusi šoninę kišenėlę išėmiau mobilųjį. Ekrane švietė mano viršininkės numeris. Lyg nebūtų gana Jongdae , tai dar ir ši moteris teikėsi man skambinti. Tyliai sudejavusi perbraukiau per ekraną ir pridėjau telefoną prie ausies.

-Kla..lausau,-tariau kiek mikčiodama.

-Šią savaite gali nepasirodyti darbe,-rėžė ji.

-Ką??,-sutrikau.

-Pasakiau , kad gali nepasirodyti darbe. Laisva savaitė kiek man dar reiks tai kartoti??? Lyg tavo vaikinas tau jau nebūtų to pasakęs....

-Man... no vai..kinas?,-stovėjau atsisukusi į langą nieko nesupratusi.

-Tik neapsimesk susiradai turtinga kvailį. Pasirodyk kita pirmadienį ir nedrįsk veluoti.

Man nespėjus daugiau pratarti nei žodžio ji baigė pokalbį. Mano vaikinas ar ta moteris pakvaišusi aš neturiu jokio vaikino apie ką ji kalba. Piktai debtelėjusi į telefoną atsidusau. Išsiaiškinsiu su ja pirmadienį. Gal ir geriau jog šią savaitę nereikės eiti į darbą nemanau , kad galėčiau eiti į darbą su tokia būklę. Mano šonai nėra pačios geriausios būklės , kad galėčiau dirbti. Užteks , kad teks kęsti viską ką lieps daryti Jongdae.

Grąžinusi telefoną atgal į kuprinę nusprendžiau , kad būtų laikas pradėti dėlioti aplankalus pagal abecelę. Priėjau prie aukštos spintelės kurioje buvo visų čia dirbančiu atlikėjų ir dar tik besitreniruojančiu profiliai. Visi aplankalai sudelioti be jokios tvarkos. Sukandau dantis stengdamasi nenusikeikti. Nejau taip sunku sudelioti dokumentus į jų vietas pagal abecelę , tai paprasta tvarka.

Apsižvalgiau aplink ieškodama ko nors ant ko galėčiau pasilipti , kad pasiekčiau viršutinėse lentynose esančius dokumentus. Visame kabinete nebuvo nei vienos kėdės tik toji ant kurios sėdėjo Jongdae ir tai ją labiau reikėtu vadinti krėslu , o kėde. Prikandau lūpa stengdamasi nesinervinti ir ką nors sugalvoti. Bijojau pratarti , bent žodi ar ko paklaustis įpatingai po to , kai jis visą rytą piktai į mane žvelgė. Ahh reiktu mažiau galvoti apie šį vaikiną , tai darosi nesveika mano kūnui.

Suklusau nuo užverčiamu dokumentų garso. Akys akimirksniu nukrypo link vaikino kruis pakilo iš savo vietos. Rudaplaukis pasitaisė savo pusilgius plaukus. Atsiraitojęs rankovęs jis žengė manęs link. Nurijau seiles pasiryžusi susidurti su vaikino pykčiu kurį tikriausiai teks iškęsti , nes jis vėl bus dėl kažko nepatenkintas.

Vaikinas atsistojo šalia manęs. Žvelgiau į jo profilį kuris , kaip ir buvau minėjusi buvo neįtikėtinai gražus. Įsikandau į vidinę žando pusę , kai vaikinas debtelėjo į mane , bet tada jo dėmesys grįži prie dokumentų spintos prieš kuria stovėjome. Jo ranka pakilo ir pradėjo imti papkes iš viršutiniu lentynų. Vaikinas nesigailėdamas metė jas ant grindų. Iš kaikurių iškrito lapai ir pasiskleidė per visas grindis. Išplėtusi akis žvelgiau , kaip jis darė mano darbą sunkesnį. Aplink viskas skendėjo netvarkoje ir žinojau , kad man teks tai sutvarkyti.

-Po..ne K..im ar ga..lėt.um.ėt nemėt..yti ap...lankalų?,-sumurmėjau.

Chen dramatiškai išmetė paskutinį aplankalą ant grindų. Vaikinas pasilenkė link manęs. Dabar mūsų akys buvo viename lygyje. Vaikinas savo šaltomis rudomis akimis žvelgė į manąses lyg kažko ieškodamas. Man nespėjus nieko suprastis jis atsitiesė. Nusiviepė žiūrėdamas į mane ir patraukė savo stalo link.

Wrong UserDonde viven las historias. Descúbrelo ahora