Wrong User

8: Savaite su Kim Jongdae

Vos tik pradėjome judėti savo tikslo link galvoje gimė neįtikėtina mintis. Jai neina priversti dėsty.. Oi Minseok pasikalbėti su Jongdae tada galiu pati tai padaryti. Jai parodyčiau jam pranešimus kuriuos jis man rašo tada jis suvoktu , jog aš nesu jo draugas ir visa ši problema būtų išspręsta. Kodėl aš apie tai nepagalvojau anksčiau. Kol vaikinas susikaupęs vairavo pradėjau ieškoti savo telefono norėdama pasijungti Line programėlę...

-Pone Kim...

-Nekalbėk , nejudėk ir net negalvok. Aš vairuoju ir nenoriu padaryti avarijos dėl to , kad tu nesugebi tylėti.

-Bet...

-Jai neužtilsi nuvešiu tave...

-Jūs pats privertėt mane įlipti į šią mašiną,-pasiskundžiau.

-Tik dėl to nes tu vos nepalindai po mano mašina. Tik nesakyk , kad to nesuplanavai. Tu taip nori , kad atkreipčiau...

-Tik tarkite dar bent žodį ir abu mirsime šioje mašinoje.

Likusia kelionės dalį vaikinas visiškai ignoravo mano buvimą šalia jo. Stengiausi taip pat ignoruoti vaikiną. Iš kuprinės išsitraukiau užrašus kuriuos turėjau su savimi. Nusprendžiau pasimokyti į priekį. Net jai ir nebus paskaitų šią savaitę man vis tiek reikėjo mokytis. Po darbo dažnai jaučiuosi per daug pavargusi , kad pasimokyčiau , tad tenka keltis rytais anksčiau , kad galėčiau tai padaryti. Negalėjau sau leisti , jog mano pažymiai nukristu ir prarasčiau stipendija. Jai taip nutiktu.... Taip nenutiks.

Automobilis staigiai sustojo priversdamas mano kūną pajudėti iš inercijos. Sumuštos vietos įsirėžė į saugos diržą priversdamos išleisti tylų riksmą. Užrašai iškrito iš mano rankų , kai susiėmiau už už šonų. Drebančiais pirštais patraukiau saugos diržą nuo savo kūno stengdamasi kuo mažiau liestis prie skaudančiu vietų.

-Tai jūsų sumušimai buvo tikri.

Sumurmėjo vaikinas toliau važiuodamas lyg niekur nieko. Pakėliau į jį skausmo kupinas akis. ar jis bent turi kokius nors jausmus.

-Jūs esate nesveikas...,-sumurmėjau silpnu balsu.

-Ne aš paprašiau , kad mane primuštu tik tam , kad patektumėt į mano akirati.

Paranojikas. Norėjau jam tai išrėžti. Norėjau įrodyti savo tiesą , bet skausmas lakstantis per visą kūną vertė tylėti. Nebuvo prasmės su juo ginčytis jis per durnas , kad suprastu. Jai nesugeba suprasti , jog aš nesu jo draugas, tai tikrai nesupras , jog mane užpuolė ant jo pastato stogo. Užmerkusi akis giliai įkvėpiau ir iškvUžmerkusi akis giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Šiek tiek atsilaisvinau diržą. Pažvelgiau į popierius pasklidusius man prie kojų. Sunki dejonė paliko mano lūpas prieš pat pasilenkiant ir pradedant rinkti savo lapus.

Šis vaikinas tikrai turėtu keliauti į pragarą. Man tikrai reikėtu pasidomėti kuriam laikui mane pasodintu , jai aš jį nužudyčiau. Bent jau atlikčiau gerą darbą visuomenėj ir niekam daugiau nebereikėtu kentėti šito šikniaus. Susirinkusi visus lapus atsitiesiau. Jutau , kaip kaktoje rinkosi prakaito lašiukai. Skausmas buvo neįtikėtinas. Kaip man reikės dirbti. Aš tikriausiai esu pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje. Arba karma tiesiog manęs nekenčia.

Nustebau , kai vaikinas nestapdydamas įvažiavo į pastato stovėjimo aikštelę. Sumirksėjusi kelis kartus pažvelgiau į jį. Nejau jis nesakė , jog nenori su manimi rodytis viešumoje , nes aš baisi? Neapsisprendėlis. Atsisegusi saugos diržą pagriebiau kuprinę ir išlipau iš jo juodo mersedeso. Palaukusi kol Jongdae išlips iš savo vairuotojo vietos atsisukau į jį ir nusilenkiau (korėjoj , tai vienas iš pagarbos ir dėkingumo ženklų).