Wrong User

37: Three days

Vaikinas vis dar su lašaline prijungta prie rankos sugriebė mane savo laisva ranką ir prispaudė prie tvirtos krūtinės. Pasidaviau gyvenimui. Atsirėmiau į šį naujai pažintą Lullaby boy ir leidau ašarom laisvai tekėti skruostais. Jo ranka besiilsinti ant pečių švelniai glostė petį stengdamasi , bent šiek tiek mane nuraminti. Negalėjau suprasti kas dėjosi mano širdyje ar mano kūne. Viskas ko dabar norėjau tai atsidurti ne Suho , bet Jongdae glėbyje. Būti apsupta jo tvirtų rankų jausti tą nenumaldomą vasaros vėjelio kvapą dvelkentį nuo jo iškrakmolytu marškinių.

Nežinojau kodėl man taip staiga prireikė to vaikino. Visi jo pasakyti žodžiai buvo gryniausia tiesa. Jis siūlė man būti jo mergina , bet aš priėmiau tai nerimtai. Jis man siūlė dirbti pas jį , bet žegnodamasi to atsisakiau. Jis bandė man padėti , kaip galėdamas , bet niekad rimtai nepriėmiau jo pagalbos ir nei kart už tai nepadėkojau. Kodėl tikiuosi , kad jis dar kažką bandys , kai pati pasistengiau ir meldžiausi , jog jis atstotu nuo manęs. Aš nusipelniau to , bet tai vis tiek vertė mane jaustis vienišai ir paliktai...

Švelniai atsistūmiau nuo mane apglėbusio vaikino. Sveikąją ranka nusišluoščiau ašaras. Negaliu raudoti dėl to. Turiu susitaikyti , jog mano gyvenimui lemta ristis žemyn ir negaliu nieko dėl to padaryti. Išleidusi paskutinį virpantį atodūsį gailiomis akimis pažvelgiau į tą pusę kurioje pranyko Kim Jongdae vis dar tikėdamasi , jog jis pasirodys. Bet viltis mirė supratus , kad vaikinas tikrai neapsigalvos ir negrįš dar kart pabandyti kažko su manimi.

-Nagi Nari eime pas mane į palatą ir tu man viską paaiškinsi,-tyliai prakalbo Suho.

Ramei papurčiau galvą. Nutaisiau netikrą šypseną kuria išmokau padaryti per tuos metus kol dirbau padavėja kavinėje. Pažvelgiau į vaikino akis kurios atsipindėjo taip gerai žinomas gailestis. Jo akyse tai galėjai matyti labai dažnai įpatingai , kai lullaby boy žvelgdavo į ką nors kas būdavo menkesnis už jį.

-Keliausiu namo. Susitiksim , kai pasveiksi Suho. Turiu pasiruošti paskaitom.

Daugiau netarusi nei žodžio apsisukau ant kulnų ir nuskubėjau ton pusėn kurion nuėjo ir Jongdae. Norėjau pabūti viena. Reikėjo viską apgalvoti , reikėjo galutinai susitaikyti su tuo kas nutiko. Dar kart atsidususi leidausi laiptais į pirmą aukštą. Ryt turiu eiti į paskaitas. Po to kas įvyko nebežinau ko tikėtis. Žinau vieną – visas universitetas jau žinos , jog Sung Wang buvo primuštas dėl mano kaltės ir niekam nebus idomios tikrosios aplinkybės , jug svarbiausia , tai jog jie galės teisti mane ir nesivarginti dėl pasekmių. Jau nuo senovės žmonės prate nesigilintį į problemas. Niekas niekad nesigilino į tai kodėl Hitleris iš ties taip elgėsi su žmonėmis , neikam nerūpėjo ir Stalino problemos , o galiausiai visi pateisino ir Napoleono nusižengimus. Smulkmenos tai menkniekis – menkniekis kuris galėtu daug ką išspręsti.

Prieš tai buvęs vakaro dangus dabar jau buvo pradėjęs tapti ryto aušra. Galėjai matyti , kaip už Seoul pastatų nedrąsiai lenda saulė kėsindamasi nudažyti dangų savo ryškiomis spalvomis. Tik dabar susiprotėjau pažvelgti į laikrodį kuris saugiai glaudėsi prie riešo. Mamos laikrodis aiškiai rodė , jog jau 6am. Vadinasi grįžusi į bendrabūtį neturėsiu laiko pamiegoti.

Praėjo trys dienos nuo to įvykio ligoninėje. Dėstytojas Minseok nei karto nepasirodė savo paskaitose. Universiteta sklandė gandai apie to vakaro įvykius ir dabar studentai mane varste varstė piktais žvilgsniais įpatingai merginos. Pagal jas dėstytojas dalyvavo tose grumtynėse ir dėl to buvo nušalintas nuo paskaitų kuriam laikui. Nors tiesa buvo ta jog jis slaugė Lullaby boy. Iš to ką rašė Baekhyun supratau , kad vaikino sveikata gerėjo ir jis greitu metu turėjo būti išleistas iš ligoninės. Puppy nei kart neužsiminė apie Jongdae. Nors ne kart norėjau jo apie jį paklausti , bet nedrįsau. Vaikinas nenorėjo , jog mūsų keliai daugiau susikirstų , tad neturėjau teisės kištis į jo gyvenimą.

Tas tris dienas supratau vieną. Aš pirmą kart gyvenime iš ties įsimylėjau ir tai jog negaliu būti su tuo vaikinu kurį myliu mane žlugdė. Kasdien dariausi niuresnė. Apetitas jau seniai buvo mane apleidęs. Nebežinojau ar iš ties noriu mokytis ar verta toliau tai daryti. Bet kaskart palikusi bendrabučio kambarį nutaisydavau ramų veidą ir žingsniuodavau į paskaitas. Jai dabar jas mesčiau visi manytu , jog tai padariau dėl Sung Wang kažkas viduje nenorėjo , jog tas vaikinas laimėtu. Kažkas viduje sakė , kad būtent per tą vaikiną Chen nusprendė daugiau gyvenime su manimi nebesusisiekti. Arba tiesiog man reikėjo kažką dėl to apkaltinti ir jis puikiausiai tam tiko.

Žingsniuodama tais pačiais niuriais kolidoriais bandžiau galvoje sudelioti rimtus argumentus kodėl turiu toliau tęsti mokslus kodėl neturėčiau susikrauti savo daiktų ir išvykti į kitą šalį isidarbti ir ten apsigyventi. Pagal visas statistikas tik 23% žmonių baigusiu universitetą dirbą pagal savo profesija. Galvojant apie savo ateitį neįsivaizduoju.... Nebeįsivaizduoju savęs dirbančios pagal tą profesiją. Tik ne po to , kai.... Ne Nari nustok apie tai galvoti. Nagi tas vaikinas net nemylėjo tavęs. Viskas ką jis tau sakė tikriausiai buvo melas ir dar vienas Lullaby boy žaidimas... Štai ir vėl suverčiu kaltę ant kitų žmonių , nes pati bijau prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Išėjusi iš paskaitos vos vilkdama kojas judėjau bendrabučio link. Nenustebau , kai einant per kiemelį man kelia pastojo keletas merginų. Ramei pakėliau akis į jaunesnias merginas. Žinojau jas. Jos dažnai tykodavo dėstytojo Minseok. Šios jaunos damos kažkodėl galvojo , jog jos pajėgs paverkti vaikino širdį nors visas universitetas žinojo , jog ji jau kažkam priklauso , bet dar niekam nepavyko to išsiaiškinti. Pakėliau pavarguses akis į trijulia kuri atrodė nusiteikusi karingai. Neturėjau nei laiko nei noro nei sumautos nuotaikos bartis su jomis. Taip žinau jos mano , kad aš kalta , jog dėstytojo nėra universiteta , bet po velnių gal būtų pats laikas išsiaiškinti tiesą , o nekaltinti neklatus žmones. Iš juodaplaukės pasigirdo užgauliojimu lavina , nuo jos nusprendė neatsilikti ir brunetė. Žvelgiau į jas ir mintyse skaičiavau sekundes kurios peraugo į minutes. Stengiausi kuo mažiau kreipti dėmesį į merginų sakomus užgauliojimus. Tia nebuvo naujieną , jos nepasakė nieko naujo ko jua kažkas nebūtų man sakęs. Jos visos kalbėjo apie Minseok...

Tas vaikinas net nesisuko mano galvoje , vienintelis vaikina skuris man šiuo metu iš ties rūpėjo buvo Kim Jongdae vaikinas kuriam nerūpėjau. Kuriam atsibodo siekti manęs , kai aš jį vis bandžiau atstumti. Mano įsitikinimai pagaliau pavertė mano gyvenimą dar sunkesniu nei jis buvo. Nežinau kodėl , bet staiga panorau nusijuokti. Nukreipiau žvilgsnį į tolį. Jutau ašaras akys ir žinojau , kad liko nebedaug , jog jos išsiveržtų. Nelinksmas juokas paliko mano lūpas ir buvo lengvai nuneštas rudens vėjo. Skruostais jau ritosi ašaros. Su liūdna šypsena tariau.

-Jūsų mylimas dėstytojas Minseok slaugo savo draugą ligoninėje todėl ir nepasirodo paskaituose. Ir būkit ramios manęs jis nedominą. Vienintelis vaikinas kuris mane dominą nusprendė , jog jam jau atsibodo kentėti mane... Jis tiesiog išėjo neleisdamas man jo sustabdyti , tad nutilkit ir leiskit man toliau lėtai gailėti savo veiksmų. Tad jai dabar malonėsite grįžiu į savo bendrabučio kambari kur man nereikės regėti jūsų ir galėsiu toliau gailėtis savęs.

Merginos žvelgė į mane išplėtusios akis ir stengdamosis suvokti kas katik įvyko. Pirma kart joms taip atkirtau. Visi studentai manė , jog nemoku atsikirsti , jog esu silpna , o aš tiesiog vengdavau problemų. Bet dabar kai jų turiu daugiau nei reikia nematau prasmės prisidaryti jų dar keleta. Nusukusi akis pasitvarkiau kuprinę ir pasiruošiau apeiti merginas , bet tą akimirką kai žengiau pirmą žingsnį tvirta gerai žinoma ranka sugriebė mane už riešo. Buvau apsukta ir priglausta prie tvirtos krūtinės. Į šiltą rudeninį paltuką susigėrė ašaros kurios pradėjo ristis nesustodamos vos tik mane apsupo vasaros vėjelio dvelksmas. Tai buvo vaikinas kuris nenorėjo , jog mūsų kelei dar kart susikirstu.