Bad Boy |LTU

6|Flashbacks

Jie stipriai pastūmė mano brolį ir pradėjo mane kažkur vesti. Minhyuk norėjo man dar kažką pasakyti, bet aš nespėjau išgirsti. Man dabar nesvarbu, kad jie mane kažkur veda man svarbu, kad Minhyuk būtų sveikas ir kad grįžtų namo saugus. "Aš bijau." Bet dabar nieko negaliu padaryt. Aš net nežinau ko jiems iš manęs reikia ir ką jie man darys. "Bella būk stipri. Tu privalai išlikti savimi. Nepasiduok. Kad ir ką jie tau darytu išlik stipri." Dabar norėčiau užmerkti akis, o atsimerkusi sėdėti virtuvėje ir šnekučiuotis su savo broliuku. Be mąstydama net nepastebėjau, kad aš esu kažkokiam autobusiuke. Langai buvo užtamsinti, tad nieko negalėjau matyti tik tai šviesą autobuso priekyje. Prie manęs buvo dar keli vaikinai. Taip išeina, kad kita dalis jų yra priekyje. Jau pradėjo temti ir man pasidarė dar baisiau, nes man labai nepatinka tamsa. "Minhyuk tikiuosi tu jau namuose". Gulėdama girdėjau kaip jie šnekėjosi, bet negalėjau išgirsti ką. Šiurpuliukai perbėgo per mano kūną kai šiltos rankos palietė mano koją. Staigiai atsitraukiau, nes išsigandau. Bet jis artėjo prie manęs. Aš niekur negalėjau pabėgti, nes jau buvau atsirėmuusi į autobuso dureles kurios buvo užrakintos.

-Neliesk m-manęs.. - ištariau kelis žodžius stumdama jį į šalį.
-Kanors sakei mažyte,- mirktelėjo jis, bet man tai labai nepatiko.
-Paleisk mane... Namo,- sunkiau ištariau tuos kelis žodžius, nes prisiminiau apie savo brolį.
Pagalvojus apie jį jutau kaip mano skruostu nuriedėjo ašara.

-Kas atsitiko maže pasiilgai namų... Na atleisk, bet juk norėjai, kad tavo brolis liktu sveikas,- su pašaipa tarė tas pats vaikinas.
-Aš noriu jį pamatyti... Prašau,- nutaisiau miela šuniuko veidelį, o dabar ašaros man labai padėjo.
-Soriukas, bet tokie veideliai manęs visiškai neveikia,- nusijuokė jis.
Aš stipriai apsikabinau savo kojas ir padėjau galvą ant savo kelėnų.

-Aš noriu užmigti,- pasakiau labai tyliu balseliu, bet jis vistiek išgirdo.
-Aš galiu padėti,- jis nusijuokė ir tada mačiau margus taškelius, bet neilgai trukus mačiau visišką tamsą.

-Ei... Duok ir man,- vaikišku balsu tarė Minhyuk.
-Nebūk kaip mažas vaikas. Juk pats žinai, kad duosiu,- tariau ir nusijuokiau.
-Žinau... Tik norėjau paerzinti,- mirktelėjo jis. -Mamaaa... Bella man neduoda saldainių!- sušuko.
-Ei! Juk sakiau, kad duosiu,- pastūmėjau jį, kad jis atsigultu ir tada užlipusi ant jo pradėjau vaikiškai muštis.
-Ne... Aš dar nenoriu mirti,- šaipėsi iš manęs Minhyuk.
-Gerai imk,- daviau jam maišą su saldainiais. -Paskui dar apsiverksi,- nusijuokiau.
-Ačiū,- tarė jis ir išnyko tarsi žaibas.

Norisi šypsotis, bet dabar to padaryti tiesiog negaliu.

Atidarau namų duris ir įėjusi išgirdau balsus.
-Su gimtadieniu Bella!- pasakė visi tie žmonės kurie dabar stovi prieš mano akis.
Pamačiau visur spalvotus balionus kabančius ore arba nukritusius ant žemės. Visi buvo pasipuošę su šventinėmis kepuraitėmis. Jie šypsojosi kas man labiausiai patiko.

-Su gimtadieniu mano saulyte,- tarė mano mama su džiaugsmu.
-Ačiū, ačiū jums visiems,- pasakiau vos galėdama atsidžiaugti.

Prisiminus tokias akimirkas pasipila džiaugsmo ašaros, bet... Dabar nė to negaliu padaryti. Dabar galėčiau sėdėti kur nors kur manęs niekas nematytu ir verkti... Nebegaliu daugiau... Ką jie... Su manim... Darys? Man baisu.
Prieš akis pradėjau matyti baltą šviesą kuri laikui bėgant pavirto į ryškiai geltoną spalvą. Nesupratau kur aš, bet priešais save galiu matyti baltas lubas. Sienos ištapetuotos baltai juodais tapetais. Kambary yra dvi durys vienos yra priešais mane, o kitos yra mano dešinėje pusėje. Aš pririšta prie medinės lovos kurios patalynė yra mėtinės spalvos. Prie lovos yra nedidelė spintelė ant kurios yra užrašas. Norėjau prieiti arčiau, bet nepavyko, nes esu pririšta. Keles raides galiu įskaityti, bet žodžių visvien neįskaitau. Kairėje pusėje matau langą, bet jis užkaltas. Prie lango yra didesnė spinta, bet nežinau kam ji reikalinga. Juk aš nesiruošiu čia gyventi. Pala kur aš esu? Nesu niekada čia buvus. O ne tai jie mane čia atvedė... Už lango tamsu, bet galiu įmatyti šviesą vadinasi netoli yra kelias. Bandžiau išsilaisvinti iš pančių, bet mano rankos buvo per daug užveržtos.
Kadangi buvo tamsu aš net nepajutau, kaip užmigau.

Stoviu aikštelėje ant žolės. Žiūriu į dangų kur plaukia juodi debesys. Lyja, bet man nesvarbu, šalta, bet man nesvarbu. Stoviu sustingusi ir jaučiu kaip mano skruostais keliauja šalti lietaus lašai.

-Ir ką tokia daili panelė veikia čia vienui viena?- iš už nugaros pasigirsta vaikino balsas.
Staigiai atsisuku ir pamatau žavų vaikiną. Jo plaukai violetinio atspalvio, akys tamsiai rudos, šypsena kaip pas angelą.

-Aš... Tiesiog norėjau pabūti viena...- pasakiau prieš nusisukdama.
-Kaip matau galvoji... Apie... Blogus dalykus,- tarė jis atsukdamas mane į jo pusę.
Jutau kaip ašaros paliko ant skruostų šlapias žymias, bet man tai nerupėjo. Dabar žiūrėjau rudaakiui tiesiai į jo gražias akis.