Bad Boy |LTU

11|Reality

Priėjusi mokyklą prie lauko durų pamačiau tą patį vaikiną kuris vakar buvo su mano broliu virtuvėje. Kiek prisimenu jo vardas Suga...
Priėjau prie jo ir jis su manimi pasisveikino. Aš pasisveikinau tuo pačiu.
Kartu nuėjome į klasę. Pasirodo, kad jis mano klasiokas ir aš jį pažinojau seniau.
Keista, kad jo neprisimenu...
Pamoka buvo nuobodi ir ilga, viskas ką aš dariau tai skaičiavau sekundes ir minutes. Suga mane kartais pakalbindavo, bet aš ne visą laiką atsakydavau jam, kartais net nepajusdavau, kad jis mane šnekina, o kartais tiesiog nenorėdavau, kad per jį pakliūčiau į bėdą, tad apsimesdavau, kad mokausi.
Kai skambutis nuskambėjo visi bėgte išbėgo iš klasės, o aš dar tik kroviausi daiktus.
Susikrovusi daiktus jau norėjau eiti iš klasės, bet man užstojo kelią kažkoks tai vaikinas.

-Sveika, Bella,- pasisveikino jis su keista šypsena.
-Ar mes pažįstami?- paklausiau vaikino kurio nesu mačiusi.
-Turbūt, bet kaip matau tu manęs neprisimeni,- nusijuokė jis.
-Turbūt...
Žengiau žingsnį link išėjimo, bet jis vėl neleido man eiti.

-Ko tu nori iš manęs?- susierzinusi paklausiau jo.
-Aš Taeyong.
-Aišku dabar leisk man išeiti,- tariau.
Taeyong lėtai pasitraukė ir aš išėjau, bet jo nustebęs veidas man vis dar neduoda ramybės. Kiek dar yra žmonių kurių aš neprisimenu? Kodėl aš juos pamiršau?
Priėjau kūno kultūros persirengimo kambarį ir laukiau kol visos mergaitės persirengusios išeis, nes aš nenoriu, kad kas nors pamatytų mano mėlynes ant kūno kurios nežinau iš kur atsirado.
Laikas ėjo, merginos jau beveik išėjo beliko tik dvi. Jos išėjo dabar galiu ramiai persirengti.
Persirengiau dėjau drabužius į spintelę ir sustingau kai išgirdau durų trenksmą. Staigiai atsisukau ir išsigandau pamačiūsi Taeyong.

-Ką t-tu čia darai? Tau n-negalima čia būti,- bandžiau kalbėti kuo natūraliau, bet jo žvilgsnis ir keista šypsena man trukdė.
Jis nieko nesakė tik artėjo arčiau manęs, o aš mažais žingsneliais ėjau atgal.
-Sustok tau nedera čia būti,- atsitrenkusi į spinteles tariau aš.
-O kas mane sustabdys?- pašaipiai nusijuokė.
Dabar aš tikrai bijau. Ką jis daro? Ir kodėl? Jis vis artėjo. Galų gale mus skyrė tik keli centimetrai. Aš stūmiau jį su rankomis kuo toliau nuo savęs, bet jis nė per žingsnį nesitraukė.

-Tada buvai drasesnė,- šyptelėjo Taeyong.
Jis uždėjo savo rankas ant mano liemens taip priversdamas mane kruptelėti.
-Tada tu ir spardeisi ir...- priėjo dar arčiau ir apsivijo mano liemenį, kai aš tuo tarpu vengiau jo akių. -Spjovei man į veidą,- pridūrė jis.
Po tų žodžiu prisiminiau sapną.

Aš pradėjau priešintis su kojomis. Spardžiau kiekvieną kampą net ir orą. Tuo tarpu įspyriau tam vaikinui, kuris stovėjo priešais mane. Sudūrė skruostą manau, kad jis dabar tikrai yra visas raudonas tad turėčiau atrodyti nekaip. Na gal ir stipri jo ranka, bet jam nederėtų mušti merginų. Šiknius. Spjoviau jam į veidą ir tada jis nebesusitvardė.

-Buvai drąsi mergaitė,- nusijuokė ji.
-Apie k-ką tu k-kalbi?- badžiau neparodyti, kad jį prisiminiau.
-Vis dar nieko nepameni?- Taeyong suvaidino nustebusį.
Jo kūnas jau lietėsi su manuoju, bet suskambėjęs skambutis privertė jį pasitraukti.

-Mes dar susitiksim, Bella,- tarė išeidamas.
Tuo tarpu aš nebeišlaikiau pusiausvyros ir suklupau. Dabar esu ant žemės ir nieko nebesuprantu. Tai buvo ne sapnas? Visa tai buvo realybė?

Po akimirkos atsidarė kitos durys į kurias aš buvau atsirėmusi. Galvojau, kad nukrisiu ir bus labai didelis skausmas, bet ne... Nenukritau. Buvau suimta stiprių rankų. Kruptelėjau. Mano kojos jau yra ant žemės tad ruošiausi bėgti. Atsistojau ir atsisukau į kitą pusę. Lengvai padėjau koją į priekį ir pradėjau bėgti.

To negali būti juk.... Ne, ne! Tai tik sapnas, tai tik sapnas.

Greitai pro visus tuos tamsiuosius žmones prabėgau ir puoliau į kažkokį mišką. Bet kai tik žengiau kitą žingsnį mane sulaikė ir aš kritau ant nugaros. Skaudėjo, bet vis dar bandžiau bėgti. Bet mano ketinimai buvo labai nesėkmingi. Buvau atitraukiama nuo miško. Ir mane vėl vedė iki automobilio. Priešinausi kaip tik įmanoma, bet veltui. Buvau nugara priremta prie BMW durelių. Du tamsūs vyrai iš abiejų pusių laikė mano rankas.

Tai suknista realybė. Turiu pamiršti viską kuo greičiau ir eiti į pamoką.
Išėjusi iš persirengimo kambario nuėjau į sporto salę, bet nespėjus pradaryti durų prie manęs priėjo Suga.

-Štai kur tu, visur tavęs ieškojau,- nusišypsojo jis.

Greitai prasispraudžiau pro tuos šunsnukius ir nulėkiau prie savo brolio kuris sėdėjo atsirėmęs į sieną. Aišku man iš paskos ėjo tie sumauti vyrukai. Tik dabar gerai įsižiūrėjus pamačiau, kad tarp jų yra Suga... Ką jis čia daro? Na aišku juk jis... Bet dabar man ne tas galvoje.

Pradėjau trauktis nuo jo toliau kol atsitrenkiau į sieną ir nugara nuslydau žemyn.

-Jei nori, kad tavo brolis pareitu namo sveikas turėsi eiti su mumis,- suurzgė Suga.
-Bella neklausyk jų,- truputi pakeltu tonu pasakė mano brolis.
Jie dar stipriau pradėjo laikyti Minhyuk, bet šį kartą vienas iš jų pridėjo peilį prie Minhyuk kaklo. Tada aš issigandau ir pradėjau spurdėti.

Suga pradėjo artėti link manęs ir klausinėjo ar man viskas gerai.

-Nelįsk prie manęs tu... Šunsnuki!- žiūrėdama jam tiesiai į akis pasakiau.
Mano akyse kaupėsi ašaros, todėl pastūmiau Sugą į šoną ir nuskubėjau į persirengimo kambarį. Suga dar vijosi mane, bet aš buvau greitesnė ir užsirakinau kambary. Jis trankė duris, bet aš nekreipiau į tai dėmesio.