Bad Boy |LTU

7|It Isn't The End

-Galbūt... O gal... Ir ne... -bandžiau ištarti kelis žodžius.
-Na matau iš tavo veido,- po tų žodžių jis mane apkabino.
Net neįsivaizduoju kas jis, bet man dabar nesvarbu. Jaučiuosi keistai vaikino glėbyje, bet saugiai. Net nežinau jo vardo ir kaip jis čia atsirado.

-Ačiū... Bet... Net nežinau tavo vardo,- tariau truputi nusišypsodama.
-Aš Taehyung, bet gali mane vadinti tae. O tu?- atsakė jis.
-Aš Bella,- po tų žodžių jis atsitraukė nuo manęs ir žiūrėjo į mane tarsi žinotų kas man nutiko.
-Tu... Bella?- vos išlemeno taehyung. Aš linktelėjau. -Vadinasi... Atleisk man Bella aš... Norėjau tau padėti... Bet,- pertraukiau jį.
-Apie ką tu kalbi? Kas atsitiko?- paklausiau nežinodama kas vyksta.
-Tą dieną kai... Tavo brolį sumušė ir tu...- nesakydama nieko nuėjau toliau.

Atsibudusi ryte tikėjausi atsidurti savo kambaryje ir matyti skaisčią saulę spindinčią pro langą. Deje ne... Buvau prirakinta prie lovos nežinia kur... Bet žinau tik tiek, kad tai padarė jie...
Guliu lovoje ir šaukiuosi pagalbos. Ilgą laiką niekas nepasirodė, bet galiausiai pro duris įžengia mergina. Ji liekna. Plaukai šviesios spalvos iki pečių. Jos akys žiūri į mane ir atrodo, kad ji tuoj pravirks, bet jos emocijos greitai pasikeičia kai supranta, kad aš ją stebiu. Kai ji priėjo arčiau pamačiau, kad jos akys žalio atspalvio. Įmačiau kaip spindi jos akys, bet aš truputi pabijojau jos. Vis dėl to aš nepažįstu jos, tuo labiau, kad esu prirakinta, o ji turbūt yra jų bendrininkė. Pradėjau muistytis, bet tai nepadėjo. Ji priėjo arčiau.

-Nesijaudink... Aš ne tokia,- drebančiu balsu ištaria ji. Aš nieko neatsakiau, o ji tęsia toliau. -Aš Emily. Prašau nebijok manęs.
-Kaip... Aš galiu nebijoti... Kai aš prirakinta prie lovos... Ir dar ne savo kambary,- bijodama išlemenau.
Ji mane greit atrakino.
-Tik prašau nebėk, nes galiu nukentėti ne tik aš, bet ir tu,- trumpai ir aiškiai pasakė ji.

Ištikrųjų jau apgalvojau tokią mintį, bet buvau pernelyg pavargusi, kad priešinčiausi, o ji neatrodė, kad norėtų man pakenkti. Iš tiesų man ji nelabai kėlė įtarimų, bet baimė krėtė mane tada kai vėl supratau, kad ji čia su jais. Ar galiu ja pasitikėti? Ar ji nėra tokia kaip jie? O gal ji tik naudojasi proga? Mano galvoje pilna minčių kurių dabar niekas negali paaiškinti. Ar atsiras proga kada vėl galėsiu pamatyti savo brolį? Ašaros kaupėsi mano akyse, bet dabar nelaikas verkti. Reikia išlikti stipriai ir pasitikėti savimi. Žinau, kad nevertėtų gerai sutarti su Emily... Juk aš ją pirmą kartą matau ir negaliu pasakyti kas kniugžda jos galvoje. Apie ką ji galvoja. Juk negaliu skaityti minčių. Bet jos akys viską pasako. Gal man ir nereikėtų jos bijoti? Bet ar tai bus teisinga? Nusprendžiau nebetylėti.

-Ką jūs man darysit?- su gumulu gerklėje ištariau. Ji nuleido galvą ir pradėjo žaisti su pirštais.
-Aš nežinau... Jie m-man nesako. Bet aš pati labai bijau, kad tik jie tau nieko blogo nepadarytu,- su gailesčiu akyse tarė ji.
-Ar galiu tavimi pasikliauti?- paklausiau.
Emily tik tylėjo ir nieko nesakė, bet pakėlė akis į mane ir žiūrėjo šuniuko akytėmis

-Na... Tu neatrodai tokia... Kaip jie...- tariau nukreipdama akis į žemę. -Ar aš šiam gyvenime dar išvysiu savo brolį?
-Aš.. Aš nežinau,- susigraudino trumpaplaukė ir užtrenkė duris.

Tikrai mačiau, kad ji kažko bijo, bet ko? Kai tik ji įėjo pro duris žinojau, kad ji jau verkė, iš jos akių galėjau rašyti poemas, nes jos daug ką pasako. Galėjau sužinoti beveik viską, bet nesugebėjau išsiaiškinti kas kaltininkas. Ar tai jie? Ar tai kiti žmonės kurių net nepažįstu? Dabar nieko nebesuprantu. Aš tokia pavargusi nuo visko. Nežinau ką man dabar reikės daryti. Kaip iš čia ištrūkti?
Atsistojau nuo lovos ir priėjau prie lango kuris mano žiniai buvo apkaltas mediniais pagaliais. Vistiek turiu kažką sugalvoti. Juk negaliu čia likti amžinai.
Išgirdau keistus garsus. Jie skambėjo tarsi kažkas trankytu daiktus į žemę. Pažiūrėjau pro lango neapkaltą plyšį ir pamaciau du juodus BMW. Jie tokie grėsmingi. Mano širdis pradėjo plakti vis stipriau, o tas garsas niekur nedingo, bet maniau, kad artėjo prie to kambario kuriame aš esu. Nebežinau ką daryti. Visa drebu... Kas tai? Gal man pasislėpti?
Pamačiusi kitas duris greit nuskubėjau į vidų. Uždariusi duris nukritau ant grindų, bet jokio garso nebuvo. Prislinkau prie sienos ir atsirėmiau. Išgirdau kaip su trenksmu atsidaro kambario durys. Sulaikiau kvapą... Man pernelyg baisu... Žingsniai lėti. Žmogus vaikšto po visą kambarį kol galiausiai sustoja prie durų kurios veda į tą kambarėlį kuriame dabar esu aš. Širdies dūžiai vis spartėjo. Stebėjau kaip po truputi linksta rankena. Užsimerkiau... Pro akis praskriejo visi laimingi vaizdai kuriuos tik teko patirti... Durys atsidarė. Buvau visdar nuleidusi galvą ant kelėnų. Nenorėjau atsikelti.. Nenorėjau matyti kas ten... Net nenorėjau žinoti kas tas žmogus.
Mano galvą palietė vyro ranka. Krūptelėjau... Nežinojau kas dabar bus. Tas žmogus su kažkuo pradėjo kalbėtis, bet nesupratau kokia kalba. Po pokalbio mane suėmė tvirtos rankos, kurios mane pakėlė nuo žemės. Pradėjau muistytis ir šaukti, bet niekas į tai dėmesio nekreipė.
Buvau prievarta nugabenta į vieną iš juodų mašinų. Bet kadangi aš su kojomis neleidau būti pasodinama į mašiną... Pajutau stiprų skausmą galvoje. Paskutinis vaizdas kurį mačiau buvo tai, kad kažkas man trenkė. Netekau sąmonės. Buvo taip bloga. Norėjau mirti čia ir dabar, bet suprantu, kad čia dar ne pabaiga. Viskas dar tik prasideda. Negi reikės visą tai tverti? Nebeturėsiu ramybės? Ar aš išgyvensiu? Bet kokiu atveju dabar nebenoriu gyventi noriu mirti. Bet... Prieš tai noriu pamatyti savo brolį... Prašau. Aš negalėsiu mirti neatsisveikindama. Aš privalau pas jį nuvykti. Turiu apsikabinti... Privalau pasišnekėti... Juk jis vienintelis mano brolis... Kito aš niekada neturėsiu...