Laukiau tos akimirkos kada Suga išeis ir galėsiu išeiti iš kambario. Bet jis net nesiruošė eiti. Išgirdau kaip jis atsirėmęs su nugara į sieną leidžiasi žemyn. Tada jau maniau, kad neišlysiu iš čia nesusitikusi su juo, bet išgirdau kaip kažkas pakvietė Sugą, o kai paklausė kodėl jis ne pamokoje supratau, kad tai treneris. Suga išėjo. Bent jau aš taip manau. Pasiėmiau savo daiktus ir net nepersirengusi atsirakinau duris ir apsižiūrėjau. Nieko nebuvo tad staigiu judesiu bėgau iš mokyklos. Pribėgusi parką kuriame buvau su draugėmis pradėjau eiti lėčiau. Ar visą tai buvo tiesia? Tai buvo ne sapnas? Aš visą tai išgyvenau? Visą tą skausmą kuris buvo mano širdyje, kuris mane taip kankino, skausmas kurį išgyvenau realybėje, kurio aš niekada nepamiršiu. Pajutau kaip iš mano akių jau ritasi ašaros. Ašaros kurios sako, kad tai ne sapnas, kad tai skaudi realybė. Niekada negalvojau, kad tai gali įvykti tikrovėje. Priėjusi suoliuką prisėdau prie jo, nenorėjau eiti namo. Net neįsivaizduoju kas manęs ten laukia. Dabar kai žinau visą tiesą... Ne Bella net negalvok apie tokius dalykus tu esi stipri ir niekada taip negalvok. Atsistojau nuvijau ašaras ir nusišypsojau netikra šypsena, kad niekas neklausinėtų ar man viskas gerai, nes dabar man reikia viską pamiršti ir judėti į priekį. Nusprendžiau namo neiti dabar noriu pabūti viena. Ėjau parko taku, aplink daug žaliuojančių medžių, pučia šaltokas rudens vėjelis, kuris kedena man plaukus. Beeidama prisiminiau, kad už kelių kilometrų ošia nerami jūra, tad pradėjau eiti link jos. Kad ir kaip norėjau viską pamiršti, to padaryti tiesiog nesugebėjau. Ėjau ilgą laiką ir džiaugiuosi, kad niekas nepastojo man kelio. Praėjo gan daug laiko ir jau mano kojas glostė šiltas smėlis. Mačiau kaip bangos skalauja krantą. Ėjau ir galvojau kodėl man taip nesiseka? Ar mano gyvenimas toks ir turi būti?
Ėjau ir nežiūrėjau po kojomis. Žiūrėjau į dangų ir užkliuvau už akmens, kojos susipainiojo ir pajutau kaip guliu ant to šilto smėlio. Atsisėdau ir pradėjau juoktis. -Kokia aš kvaiša,- sukikenau. -Tai jau tikrai,- išgirdau nepažįstamą moterišką balsą. Greit atsistojau, kiek įmanoma nusivaliau smėlį ir net nepažiūrėjusi į žmogų nuėjau iki jūros kranto. Jaučiu kaip mergina eina man iš paskos. Nusiaviau batus ir įbridau į vandenį kuris buvo neitin šiltas, bet visvien ėjau gilyn. -Ką tu darai?- pasiteiravo moteris, bet aš jai nieko neatsakiau. -Tu juk nesiruoši... -Ne, net negalvoju apie tai! Aš tik noriu pabūti viena,- pertraukiau ją. -Na... Suprantu tave, man taip pat buvo toks laiko tarpas per kurį aš norėjau būti viena ir tik viena, bet patikėk manimi man tada buvo visiškai blogai ir tada galvojau, kad man nereikia niekėno pagalbos, bet aš klydau... Tada man reikėjo žmogaus kuris palaikytu mane, bet... Jo nebuvo, todėl patariu tau manęs neatstumti,- susakė mergina. -Who are you?- paklausiau, bet neįsivaizduoju kodėl ne lietuviškai. Ji nusijuokė. Aš atsisukau į ją. Apstulbau kai pamačiau kas stovi prieš mano akis. -Ji-eun! Greitai pribėgau prie jos ir apsikabinau. -Pasiilgau tavęs Bella. -Aš taip pat.
Na ką dabar reikia jumis supažindinti. Ji-eun yra mano vaikystės draugė. Taip pati geriausė vaikystės draugė. Kai buvau septynerių Ji-eun tėvas gavo darbą užsienyje, jam pasiūlė didesnį atlyginimą, tad jų šeima turėjo išsikraustyti. Ir štai po dešimt metų mes ir vėl susitikom. Aš taip džiaugiuosi.
Bangos buvo labai stiprios, o mes vis dar buvome apsikabinusios. Pajutau kaip mus parbloškė stipri banga ir mes kritom į vandenį. Pradėjom juoktis kaip nesveikos, bet mums tai nerūpėjo. Šiaip ne taip atsistojome ir ėjom link kranto. -Na štai praėjo tiek daug laiko ir mes vėl kartu!- sušuko Ji-eun. -Taip mums jau lemta,- nusijuokiau aš. Atsisėdom ant akmens ir apsikabinom.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Tai kaip tau sekėsi be manęs?- paklausė Ji-eun. -Iš pradžių buvo labai sunku laukdavau tavęs, norėdavau, kad grįštum kuo greičiau, bet laikui bėgant supratau, kad grįši ne greit, tad kibau į mokslus ir mokinausi kiek galėdama geriau, kad baigusi mokyklą galėčiau rasti gerą darbą ir už uždirbtus pinigus nusipirkti liektuvo bilietą ir skristi pas tave. O kaip tavo gyvenimas užsienyje buvo? -Buvo žiauru. Tiesiog man buvo labai skaudu išsiskirti su tavimi tu buvai visas mano gyvenimas, kai tik išsikraustėm buvau vieniša ir mokykloje ir namuose. Su niekuo nebendravau buvau visiškai užsidariusi,-mačiau kaip jai sunku tai pasakoti jai kaupiasi ašaros tad sustabdžiau ją apkabindama. -Viskas gerai dabar mes kartu, nuo šiol mūsų niekas neišskirs,- nuraminau ją. -O dabar pasakok kodėl tu čia? Kas atsitiko?- pasiteiravo ji. -Ai ilga istorija... Einam iki tavo namų. -Nu tai beeidama galėsi pasakoti,- ak Ji-eun tu nepasikeitei, vis dar esi gudri. -Gerai eime.
