Bad Boy |LTU

8|Dream?

Prabundu, bet akyse viskas susilieja. Žinau tik tiek, kad dabar važiuoju ir turbūt tame pačiame juodame BMW. Bandau atsisėsti, bet esu sulaikoma. Pradėjo ryškėti vaizdas ir vėl bandžiau atsikelti, nes galvojau, kad sulaikė mane galvos skausmas, bet kai antrą kartą mane sulaikė supratau, kad tai buvo vyras kuris buvo apsirengęs juodais. Išsigandau pamačiusi jo išvaizdą todėl greit atsitraukiau, bet nebuvo daug vietos todėl niekur toli nepasitraukiau. Pradėjau žvalgytis į visas puses. Esu pasimetusi. Kur aš? Kas jie? Kiek valandų? Pagal spindinčią saulę suprantu, kad nėra vėlu. Nutariau nieko nekalbėti, bet žinau, kad tie juodi vyrai mato, kad aš bijau, nes visa drebu iš baimės. Kaip aš galiu nebijoti kai jie tokie grėsmingi. Net nežinau ar išliksiu gyva.
Po kurio laiko mašina sustojo ir vienas iš vyrų išlipo iš mašinos. Jis žiūrėjo į mane ir kažką sakė, o kadangi nežinau kokia kalba jis šneka pažiūrėjau į jį nesuprantamu žvilgsniu. Jis suprato kodėl aš nieko nedarau ir pradėjo kalbėti angliškai.

-Lipk iš mašinos,- sukomandavo jis.
Bet aš jokių veiksmų nedariau tik pasižiūrėjay kur mes. Galėjau matyti tik medžius, bet niekur gyvenamos vietos. Ko jie čia mane atsivežė? Leiskit dar pagyventi.
-Sakau lipk iš mašinos, o jei ne teks tave su jėga išlaipinti,- grėsmingiau tarė jis.
Aš vistiek nesiruošiau išlipti. Nereikėjo vien tik detektyvus skaityti dar ir prisigalvoju nesąmonių. O jei jie mane sumuš ir užkas po žeme? Štai kas mano galvoje.
Po akimirkos atsidarė kitos durys į kurias aš buvau atsirėmusi. Galvojau, kad nukrisiu ir bus labai didelis skausmas, bet ne... Nenukritau. Buvau suimta stiprių rankų. Kruptelėjau. Mano kojos jau yra ant žemės tad ruošiausi bėgti. Atsistojusi atsisukau į kitą pusę. Lengvai padėjau koją į priekį ir pradėjau bėgti. Greitai pro visus tuos tamsiuosius žmones prabėgau ir puoliau į kažkokį mišką. Bet kai tik žengiau kitą žingsnį mane sulaikė ir aš kritau ant nugaros. Skaudėjo, bet vis dar bandžiau bėgti. Mano ketinimai buvo labai nesėkmingi. Buvau atitraukiama nuo miško. Ir mane vėl vedė iki automobilio. Priešinausi kaip tik įmanoma, bet veltui. Buvau nugara priremta prie BMW durelių. Du tamsūs vyrai iš abiejų pusių laikė mano rankas. Prie manęs priėjo kitas vaikinas kuris bandė valdyti savo pyktį. Aš pradėjau priešintis su kojomis. Spardžiau kiekvieną kampą net ir orą. Tuo tarpu įspyriau tam vaikinui kuris stovėjo priešais mane. Sudūrė skruostą, manau, kad jis dabar tikrai yra visas raudonas tad turėčiau atrodyti nekaip. Na gal ir stipri jo ranka, bet jam nederėtų mušti merginų. Šiknius. Spjoviau jam į veidą ir tada jis nebesusitvardė. Dabar guliu ant žemės, o jis su akmeniu man trenkė į galvą taip, kad aš vėl praradau sąmonę, bet prieš tai dar spėjau pajausti kelis antausius.
Į kokį pragarą aš patekau? Kokiame amžiuje aš gyvenu? Ai tiksliai šiais laikais visokių nesąmonių gali nutikti.
Atmerkiau akis ir mane pasitinko stiprus galvos skausmas. Kažin kiek jau kartų mano galva nukentėjo? Net pamečiau skaičių. Nors iš tiesų net neskaičiavau. Aplink mane vien tik medžiai. Dabar tikrai yra gana tamsu. Bet man nė motais. Atsistojau ir pradėjau eiti. Nežinau kur einu, bet stengiuosi surasti kokią gyvenvietę arba bent jau keliuką. Aš visa persigandusi. Nežinau kur aš. Tu miške negi nesimato? Prabilo mano sąmonė. Na aišku kaip be tavęs. Jeigu ką aš dar nesu tokia durna, kad nežinočiau, kad esu miške. Bet aš tavęs net neklausiau. Pradėjau bėgti. Nieko nemačiau tad trankiausi į medžius. Bet dabar aš noriu rasti išsigelbėjimą. Išgirdau šuns lojimą, bet neišsigandau, o atvirkščiai, apsidžiaugiau, nes supratau, kad netoliese yra gyvenvietė. Bėgu link tos vietos iš kurios sklinda garsas. Jausmas toks, kad lojimas tik tolsta. Negi tai palaidas šuo kuris laksto po miškus? O gal man jau pradėjo vaidentis? Vis dar bėgu į tą pusę, bet nieko nesimato. Bėgu ir užkliūvu už šakos. Neišlaikiau pusiausvyros todėl suklumpau. Kritau veidu į žemę. Bandžiau atsistoti, bet akyse aptemo. Nebemačiau mėnulio, kuris dar davė man vilties. Dabar viskas juoda.
Juoda... Juoda... Juoda. Nesupratau. Kas čia? Kodėl aš matau kažkokias duris? Ir kodėl jos baltos? Ar tai jau pabaiga?
Ėjau link baltųjų durų, bet niekaip jų nepriėjau. Toks jausmas, kad jos tolsta nuo manęs. Pradėjau bėgti, bet neilgai. Nebemačiau durų ir jaučiau kaip krentu. Kur aš? Kas man darosi?

ㅇㅇㅇ

Bandžiau atsimerkti, bet šviesa kuri skaisčiai švietė tiesiai man į akis neleido. Prisipratinau prie šviesos ir atsisėdau ant lovos. Nustebah pamačiusi, kad esu savo kambary. Ar tai sapnas? Pala...
Išbėgau iš kambario ir nulėkiau tiesiu taikiniu į savo brolio kambarį. Net nesibeldžiau į duris ir įsiveržiau į vidų. Apžiūrėjusi kambarį pajaučiau kaip mano skruostu nubėgo pasiklydėlė ašarėlė. Užmerkusi akis suklupau ir pradėjau verkti. Minhyuk... Kodėl? Tai buvo ne sapnas? Kodėl? Mano mintis išblaškė kažkieno ranka man ant peties. Persigandusi greitai atsisukau.
-Bella, kas nutiko?- paklausė. Aš nieko neatsakiau, bet nusišypsojusi atsistojau ir apsikabinau jį... Savo mylimiausią žmogų be kurio mano gyvenimas subirėtu į šipulius. Kaip džiaugiuosi jį matydama sveiką ir gyvą.
-Džiaugiuosi, kad tu sveikas,- tariau su šypsena veide.
-Kas nutiko?- jis paklausė nesuprasdamas.
-Dabar jau viskas gerai. Tai buvo tik sapnas,- nusiraminusi pasakiau.
Išbuvom apsikabinę labai ilgą laiką. Negaliu patikėti, kad tai buvo tik sapnas, kad mano mylimas žmogus sveikas.
Mano mintis pertraukė Minhyuk balsas:

-Ką valgysi pusryčiams?
-Viską ką tik pagaminsi,- nusišypsojau.
Abu atsitraukę vienas nuo kito ėjome į virtuvę. Minhyuk nutarė, kad iškeps blynų tad sugalvojau jam padėti. Man patinka blynai, bet patinka ir juos gaminti.

______

-Tai ką sapnavai, kad tokia liūdna buvai?- čepsėdamas pasakė Minhyuk.
-Pasakysiu kai pavalgysi,- nusišypsojau jam. Iš tikrųjų aš nenoriu jam pasakoti viską kas nutiko sapne, nes aš be pasakodama susigraudinsiu. Negaliu vėl ištvreti visk to skausmo iš naujo. Man sunku. Aš nemoku laikyti emocijų savyje. -Nors gal ir ne,- sušnabždėjau taip tyliai, kad vos pati išgirdau, bet iš jo veido supratau, kad jis išgirdo tai.
-Bella, tu privalai pasakyti kas tave taip įskaudino. Aš privalau žinoti kas tau neduoda ramymės,- rimtu tonu pasakė jis.
-Minhyuk, tai tik sapnas,- menkai šyptelėjau, bet mano veide galėjo įmatyti skausmą ir neviltį.
-Sapnas ar ne turėsi viską papasakoti nuo pradžių.
Aš linktelėjau jam ir valgiau toliau, bet mano veide nebeliko nei tos menkos šypsenos, kuri bandė paslėpti mano skausmą.
-Gal galėsiu papasakoti vėliau, nes... Nes aš truputį pervargusi,- pažiūrėjau į jį su viltimi, kad jis leis man viską ką aš sapnavau suvirškinti.
-Bella suprask aš noriu tau tik gero. Bet jei tu tikrai esi pavargusi, tai aš sutinku. Bet kai pailsėsi viską papasakosi,- mano akys sublizgėjo, o jis šyptelėjo.