ERNOLA

Six

-Kur tu buvai visą savo gyvenimą?-Paklausė tas Jamie.
O ir kaip visada reikia šito visiems paklausti.
-Čia.Dar turit klausimų?
-Kaip čia? Nesu nei kartą tavęs matęs.-Kažkas paklausė.
-Aš buvau labai užimtas vaikas. -Tariau prisiimdama įvairias karinio parengimo stovyklas, tėvo paskirtus darbus, mokymus ir taip toliau. Aš šitame mane per savaitę būdavau gal tik 6-8 valandas.
-Tiesa, tu buvai užimtas vaikas bet tai pat ir nekontroliuojamas. Su tavo broliu būdavo lengviau.-Tarė žmogus išėjus į priekį.
- Nikai?-Buvau nustebusi, nes jis turėtų būti negyvas.
-Taip čia aš gyvas ir pusiau sveikas.-Tarė su kreiva šypsena ir aš daugiau nieko neklausinėjus įbėgau į jo glėbį.
Nikas buvo žmogus dėl kurio aš čia grįždavau. Jis tvarstidavo mano žaizdas, giuozdavo žodžiu atstojo motina su tėvu. Bet prieš dvejus metus prieš mano akis tėvas jį nušovė. Tai kaip jis po velnių čia gali stovėt?
-kaip tu...gyvas?-Paklausiau atsitraukus nuo jo.
-Na aš tikrai buvau miręs kokias 5 minutes, bet gydytojas nepasidavė ir mane atgaivino. Tai tokia mano istorija, o tavo kokia? Kur tu buvai sušiktus du metus?
-Tai aptarsim vėliau.-Tariau ir apsisukusi į likusius tęsiau kalbą.-Aš noriu sužinoti, kuris daugiausiai žino apie Vito planus, padarytus sandorius, siuntas ir kitokį šūdà.Tegul tie žmonės lieka kambarį, o tikų paprašysiu palikti namą 24 valandom.
-KUR MES GYVENSIM?-surėkė kažkoks juodaodis.
-Aš jūsų KOL KAS neišvarau ir jūs dar čia galėsit gyventi.
-Kaip suprast Kol kas?!?!?-Užstaugė dar kažkoks.
-Dingstat arba kas nors bus nušautas.-Tariau išsitraukdama pistoletą iš už kelnių diržo ir užtaisiusi iškėliau prieš sėdinčius. Tai iškart pradėjo bėgt pro duris, kaip žiūrkės iš skęstančio laivo.
-Nu ir bailiai.-Tariau užsidariusio durims ir atsisukau į vis dar sėdinčius asmenis.