ERNOLA

Twenty-nine

-Edvardas turi sūnų ir besilaukiančia žmoną juos reikia išgabenti kuo toliau nuo jo, nes vaikas ir motina patiria smurtą.-Tariau žiūrėdama į grindis.

-Kur jie dabar yra?-Paklausė Rikardas gostydamas mano nugarą.

-Ernolos dvare.

-Gerai mes nuvažiuosim ir..

-Ne, man reikia su juo pasikalbėti.

-Tik tuomet, kai tu pavalgysi, nusiprausi ir persirengsi. Liepsiu Anastasijai paruošti tau ko valgomo.

-Gerai, o kur man eit?

-Jamies palydėk ja iki mano kambario.

Kai Rikardas paliko kambarį sulaukiau keistų žvilgsnių iš Jamies ir Karterio.

-Mes vos..juk jis Italijos didžiausias ir pavojingiausias..

-Parodyk  kur jo kambarys.-Tariau Jamies.

Jis nieko nebesakė tik išėjo, o aš sekiau paskui.

Šie rūmai gana panašūs, kuriuose gyvenom Sicilijos su Rikardu.

Taip buvau pabėgusi ir mane rado jo vyrai šiek tiek kentėjau nuo jo, bet paskui įsimylėjom ir aš jam padėjau jo versle ir legaliam, ir nevisai. Man ten labai patiko. Kas aš esu žinojo tik Rikardas ir jo auklė, bet kažkas dar sužinojo ir įdavė mane tėvui. Vieną naktį buvau ištemta ir parskraidinta namo. Nežinau, ką Rikardas pagalvojo.  Bet pasirodo mano tėvas jam pasakė, kad mane nužudė dėl to jis manęs ir neieškojo.

-Štai šis. -Tarė Jamies.

-Gerai.- Tariau įeidama į tamsių atspalių kambarį. Jis buvo gana paprastas. Didelė lovą , spinta ir kelios komodos.

Nieko nelaukusi įėjau į vonios kambarį. Jis buvo labai šviesus. Nusirengusi rūbus  į lipau į dušo kabiną ir paleidau karšta vandenį.

Nusipraususi norėjau rasti rankšluostį, bet Rikardas man jį pats padavė.

Apsiviniojusi juo kūną gavau bučinį.

-Koks aš kvailas. Galvojau, kad tave jis nužudė. Juk tu nenugalima.

-Taip  aš jau tokia.

-Myliu tave, Arabele.

-Aš taip pat tave myliu, Rikardai.

-Štai rūbai. Persirenk ir nusileisk žemyn.

Tai buvo jo rūbai. Treninginės pilkos kelnės ir džemperis. Per daug negalvodama viska apsirengiau kelnias kiek pasiraitojau ir buvo kai ir neblogai.

 Nusileidau ir virtuvėje sedėjo ta pati moteris ji ko gero ir yra Anastasija.

-Alberta, daug apie tave pasakojo.-Tarė moteris šilta šypsena.

-Ji jūsų pažystama?-Paklausiau. Alberta Sicilijoj buvo Rikardo auklė nuo vaikystės.

-Mes bendrauja, nes vis teik dirbam Rikardui. Valgyk. - Tarė parodydama į pilną lėkštė makaronų.

-Ji mane stebėjo visa laiką kol vaikinai įėjo į virtuvę.

-Tau pavalgius važiuosim.-Tarė Rikardas atsistodamas man už nugaros.

Vaikinai kalbėjo kaip galima atstatyti Ernolos gauja ir jų planas buvo visai neblogas.

Galiausiai baigiau valgyti tikrai labai gardžių makaronų visi pakilom eiti.

-Važiuosi su manimi.-Tarė užmesdamas savo ranką man ant pečių.

Atvykę įėjom nesibeldę, nes durys buvo neužrakintos. Bet iėje išgirdom merginos maldavimus sustoti ir vaiko verksmą. Aš nieko nelaukusi išsitraukiau ginklą ir puoliau link garso. Edvardas mušė Eleną, o Timas sedėdamas ant žemės verkė. 

Žinojau, kad vaikinai pasirūpins Edvardu todėl paėmiau verkiantį berniuką ir išėjau iš namo.

-Viskas bus gerai. Tu ir mamytė galėsit gyventi ramiai.-Jis vis dar verkė ir tik stipriai apkabino kamo kaklą savo rankytėmis.

Iš namo Rikardas išnešė leisgyvę Eleną. Kad berniukas nematytų tokios savo motinos prispaudžiau jo galvytę prie savęs dar arčiau. Įsėdau į keleivio vietą , o vairuotojo pusėje greit atsirado Rikardas jis greitai maniavruodamas tarp mašinų pasiekė ligoninę ir atsargiai paėmęs merginą nubėgo į priimajį. Aš su Timu taip pat nuėjome, bet neskubėdami, kad vaikas negautu didesnio šoko.

Mačiau kaip Eleną išvežiama ant lovos. 

-Ji buvo sąmoninga dar?-Paklasuiau Rikardo, kuris stovėjo prie registratūros.

-Taip. Jei, didčki, kaip laikaisi?-Užkalbino vaiką ir norėjo paimti, bet Timas nesileido.

-Aš tavo tetos draugas. Kada nors mes irgi turėsim tokį gražuti kaip tu. Aš Rikardas, o kuo tu vardu?

-Ar mamytei viskas bus gelai?-Paklausė žiūrėdamas graudžiai į Rikardą.

-Taip tavo mamytei viskas bus gerai. Bet manau kurį laiką pagyvensi su mumis.

-Aš noliu mamytės.-Pradėjo verkti Timas.

-Šaaa, mažyti. Pamatysi mamyte tik ją turi patikrinti ir taip pat tavo sese ar broliuką.-Tariau supuodama ir bandydama jį nuraminti.

-Turi būti dėl mamytės būti stiprus, mažyli. Gerai?

-Gerai, LIKALAI. Aš labai mylių mamyte.O tėvelis ją labai popa. Kodėl tu ne popa Ara?

-Tau reikia paiilsėti, o paskui grįšim pas mamyte gerai?

-Gelai. -Tarė trindamas savo akytes kumštukais.

Praėjo kelios dienos ir Elena kiek atsigavo. Jai ir kūdykiui nebuvo padaryta laibai didelės žalos. Po dar kelių dienų ją turėtų išrašyti Rikardas siūlė jai su mumis vykti į Sicilija ir kiek pailsėti prie jūros ir karštos saulės ir ji galiausia sutiko.

 Taigi vos tik ją išrašys visi keliausim į Italija.