ERNOLA

Fifteen

-Ką čia spauzdini?-Paklausė blondinas.
-Užduotis.
-Jau paruošei?Tu gal robotas koks?
-Taip ir aš ne robotas. Tiesiog šūdo nevolioju, kaip mano tėvas.-Tariau pažvelgdama jo pusėn.
-Aš apsirengsiu.-Suglemęs tarė.
Aš nekreipiau į jo žodžius ir tiesiog tikrinau spausdinamas užduotis.
-Tu gal nori valgyt?
Jis visuomet tiek daug kalba?
-Jo.
-Ko norėtum?
Varge, jis toks prielipa.
-Man tiks tai ką ir jūs valgysit.-Tariau pavartydama akis.
-Tai mes visuomet užsisakom pica.
-Tai valgysim picą. Ir sukviesk tuos, kurie dar neturi užduočių.
-Būtinai, bose.
-Nevadink manęs taip.-Atsisukau į jį ir galvojau tuoj pasmaugiu, nes šis žodis man kelia keista baimės jausmą.
-Bet tu...
-Nevadink.
-Gerai... aš einu... kažkur.
-Varge, čia visi tokie keistuoliai.-Garsiai tariau ir trinktelėjau galvą į stalą.
Kai atsispausdino visos užduotis sudėjau kiekvienas į skirtingus aplankalus ir surūšivau. Daigtus palikau to blondžio kambarį, o pati su užduotimis nusileidau į pirmą aukštą, kuris kaip bebūtų keista buvo tvarkingas. Virtuvėje radau blondžių ir dar 5 vaikinus.
-Sveiki.-Tariau ir iš šaldytuvo pasiėmiau buteliuką vandens.-Am... tu .-Parodžiau smiliumi į vaikiną rožiniais plaukais.-Sukviesk visus į svetainę ar dar kur. Kad būtų vietos.
-Gerai...Bose.-Aš lėtai pakėliau akis vėl į jį.
-Manęs taip nevadink.-Tariau rimtai.
-Gerai.-Be jokios reakcijos tarė.
-Dink! Su jumis kaip su mažvaikiais.-Tariau atsisukdama į likusius.
-Kada bus pica ar dar kas valgomo, nes jūsų šaldytuvas tai kai po holokausto.-Tariau žiūrėdama į blondžiu.
-Aš dar neužsakiau.
-Tai ko čia stovi? O jūs ko čia spoksot?-Piktai visus nužvelgiau.
-Jamies, sakė, kad tu nesiruoši ilgai čia užsibūt. Tai mums idomu, kas valdys gauja? Tavo brolis?-Aš net paspringau, nuo paskutinių dviejų žodžių.
-O jūs norit, kad ją valdyų Edvardas?-Paklasusiau ir stebėjau jų veidus kurie turėjo keistas išraiškas.
-Ne, atleisk, kad gal įžeisim,bet tavo brolis yra... na jis netinka prie gaujos ir viso kito.-Po jo žodžių pradėjau juoktis labai garsiai.
-Negali būt. Jūs.. tikrai taip manot. Jis jums nėra.. o dieve... jūs...-Vis negalėdama atsidžiaugti , kad atsirado žmonių, kurie nemėgo ir nemanė, kad mano brolis yra dievaitis.
-Kas čia nutiko?-Į virtuvę įbėgo gal15 žmonių.
-Ji tiesiog pradėjo juoktis.
-Ara Ernola, nesijuokia.
-Bet ji tika tai darė.-Skerečiavo rankomis tas kuris pasakė apie mano brolį.
-Ara, tau viskas gerai?
-Taip.-Tariau ir išsišiepiau.
-Tu šypsaisi?
-Jis sakė, kad Edvardas nėra nuostabusis princas visoje žemėje.
-Na tai visi žino.
-Na tėvas ir motina jį laikė tokiu.
-Tai ne tu buvai mylimiausias vaikas šeimoj?
-Aš?-Paklausiau ir vėl nusijuokiau.-Aš buvau didžiausia jų gyvenimo klaida.-Tariau rimtai pažvelgdama į tą kuris uždavė šį kalusymą ir praeidama įteikiau lapus blondžiui, o pati užlipau į jo kambarį ir pasiėmusi cigaretęs atsisėdau balkone dingo noras būti apsuptai žmonių, kurie nieko nežino. Apskritai ar yra bet vienas žmogus, kuris žino mano tikrą istorija? Na taip Yra Timas, bet ir jis visos nežino. Tai taip sunku, kai niekas tavęs nepažįsta. Aš pavargau. Kogero pirma kartą tai pripažįstu. Kad pavargau ne fiziškai, į psihologiškai ir emociškai. Buvau dingus dviejus metus, bet tai buvo irgi tragedija, nes vis reikia slapstytis, kad tik kokie tėvo papirkti žmonės manęs nepastebėtų. Tai pat kiek žmogus gali gyventi nejudsdamas jokių šistesnių jausmų iš tėvų.
Edvardas buvo tėvų numilėtinis. O mane net šeimos nare pripažinti buvo sunku. Jis gaudavo ko tik užsigeisdavo, nuo žaislinės mašinytės iki didžiausio šalies banko višininko posto. O aš, teturėjau kambariuką su keturiom sienom į kurį grįždavau po žiauriai varginančių treniruočių. Ir tai te turėdavau dvi valandas miego, nes kitas dvi tėvas mokydavo visko apie Mafia, tai pat mokydavo kaip reikia išsivaduoti, jei tave pageibė Tiksliau man viską išmokti ir suprasti reikėdavo pačiai, nes jis atveždavo mane į miške esantį apleista namą ir surakindavęs išvažiuodavo. Nuo tų patalpų iki artimiausio miestelio būdavo apie 30 kilometrų. Ir užduotis būdavo parsirasti namo. O kai parsirasdavau gaudavau stipriau botagu, nes per vėlai grįžau ir veluoju į kareivines. Galiausiai kai viską išmokau grįždavau laiku, bet ir už tai gaudavau . Motina, ja net tokia vadinti negaliu, mane tik pagimdė ir tai buvo visas jos rūpinimasis. Ji visuomet žinojo, o gal net nebuvo idomu, ką man daro. Bet kokia gali būt motina, kai tau nusišvilpt į savo dukros spiegimus ir maldavimus liautis.
-Imk.-Nutraukė mano mintis blondinas duodamas man dėžę su pica.
-Ačiū.
-Aš išdalinau tas užduotis.
-Puiku.-Tariau žvelgdama į saulėlydį.
-Tai aš eisiu.-Tarė ir aš atsisukau į jį.
-Kada vyks bosų susitikimas?-Paklausiau žiūrėdama į jo akis.
-Nežinau, pastaruoju metu tai yra jau pusę metų jie nesirenka.
-Kodėl?
-Tiesiog....-Kažką lyg norėjo pasakyti.
-Gerai.-Tariau padėjusi lėkštę ir pasiėmusi telefoną surinkau Korleonės numerį.
-Ara?
-Sveikas, girdėjau nesirenkat į susitikimą, kaip čia suprast?
-Ara, Ara. Malonu, kad radai kelia namo. O dėl susitikimų tai taip nusprendė tavo tėvas. Bet mes nesutinkam, kad to reikia atsisakyti.
-Tuomet gerai. Susitinkam po 3 dienų į naują mano būsinę.Ir priimkite lyg atsiprašymą dėl tėvo klaidos.
-Mieloji, tu kaip visuomet, elegantiškai išsuki savo tėvą, bet, kad tu ir ką pažadi visuomet padarai su kaupu. Iki susitikimo. Pranešiu kitiems.
-Būčiau širdinga dėkinga. Viso.
Baigiau skambuti ir pastebėjau nustebusi blondino veidą.
-Tu tiką kalbėjai su Korleone?
-Taip ir turiu prašymą, kad iki ryt vakaro darbininkai kaip tik nori turi būt viską pabaigę gaujos name.
-Gerai.-Tarė ir išėjo. O aš pasiėmusi kompa pradėjau domėtis, kas nutiko žmonių, kurie ateis į susitikimą, gyvenimuose per du metus.