ERNOLA

Twenty one

Mergina ilgai verkė  vaikino glėbį, tačiau pirmą kart matant merginos ašaras vaikinui rūpėjo. Rūpėjo jos skausmas, rūpėjo jos išgyvenimai, rūpėjo pati mergina.
Vaikinas už viską  labiausia norėjo pamatyti šią mergina laimingą, su plačia šypsena.
Tačiau jis geriausia suvokė, kad dabar tai bus sunku, nes laimė gyvenant tokį gyvenimą ateina sunkiai ir gali dingti akimirksniu.
Vaikinas vėl prisiminė, kodėl nekentė Pito Ernolos. Prisiminė, koks žiaurus jis gali būti ir pagaliau suprato, kaip kenčia Arabelė.

#Jamies

Po ilgo Aros verkimo ir mano mąstymų mes užlipome laiptais į kambarį ant kurio durų buvo parašyta A.E. Kambarys buvo tamsus ir jame buvo tik čiužinys ir patalynė.
Mergina lėtai vos pavilkdama kojas atsisėdo ant čiūžinio ir bandė atsegti savo batus. Tačiau jai sunkiai sekėsi ir aš priėjęs juos lengvai nusegiau. Mergina į mane žiūrėjo keistu žvilgsniu, kuriame galėjai vėl išvysti nuoskaudą, padėką ir pasimetimą.

Pastačiau jos batus šalia čiužinio ir pats nusirišau kaklaraištį, atsisagsčiau marškinius ir dar jų nenusivilkus išgirdau prašymą:
-Jamies, gali atsegti suknelę?

Aš atsisukau į mergina, kuri stovėjo man atsukusi nugarą ir laukė, kol ją išlaisvinsiu iš suknelės.
Priėjęs arčiau merginos švelniai ir labai atsargiai pradėjau segti užtrauktuką.
Atsegus suknelė iš kart pati nukrito merginos nuostabiu kūnu. Ir prieš mane stovėjo labai patraukli mergina tik su apatiniu trikotažu. Man buvo labai sunku valdytis tuoj jos ne patvarkyčiau ant šalia esančio čiužinio.

-Ačiū, bet gal gali šiąnakt linkti su manimi?-Pakalusė pasukdama galvą link manęs.

-Gerai.-Tariau ir ji atsigulė, o aš nusiėmęs kelnes bei batus atsiguliau šalia ir pats to ne jausdamas ją apkabinau.

Ryte prabudau nuo kažkokio rėkimo ir daužymo į duris,
Mergina taip pat pabudo, bet ji iškart šoko iš lovos tik su ginklu ir  išbėgo iš kambario vien su raudonais apatiniais.
Aš išlipau iš lovos taip pat, bet dar ir apsirengiau. Nuėjau balsų link. Mergina jau ant kažko staugė būdama labai nepatenkinta.

-Tavo supilti žmonės prapiso visą narkotikų siuntą ir tu drįsti ant manęs rėkti!?!-Grubiai pastūmęs Ara į namą įėjo jaunėlis Korleonė.

Ara atrodė nesuprantanti kas vyksta, tačiau to taip aiškiai neparodė.

-O tu? Kokia teisę turi įsiveržti į mano namus? Dink!!! Su savo žmonėm susitvarkysiu pati.-Tarė šaltu balso tonu ir ginklu mostelėjo į duris.

-O ne. Mes šią problemą išspręsime kartu.-Tarė Korleonė prieidamas arčiau Aros.

Mergina nieko neatsakė tik apsisuko ir žvelgė į mane lyg apie kažką giliai mąstydama.
Jos akyse šmestelėjo, kažkokios kibirkštėlės ir ji padavusi man savo ginklą užlipo laiptais į viršų.

-Tai dabar esi jos kalė?-Pašaipiai paklausė.

-Jau geriau jos " kalė" nei tavo draugas.-Tariau stebėdamas jį.

Šis vaikinas visuomet buvo daug nemąstantis bei staigiai priimantis sprendimus, kurie dažnai būdavo labai blogi. Šios jo savybės paauglystėje mane žavėjo, tačiau dabar tai labai erzina. Jokio atsakingumo už save, kol  mes bandėm vienas kitą nužudyti žvilgsniais, nusileido jau apsirengusi Ara ir nieko nesakiusi išėjo pro duris.

Mes kaip paklūsnus šuneliai nusėkėm ją iš paskos.Jai užrakinus duris susėdom į Korleonės mašiną. Tai buvo juodas naujausias BMW markės modelis.

-Važiuok į....

Visą kelia iki gaujos namo mašinoje buvo labai nemaloni tyla. Korleonei sustojus Ara tuoj pat išlipo iš mašinos ir nieko nelaukusi ėjo link namo.

Įėjus į namą iš kart suriko:
-Susirenkat apačioje!!!!! Tuoj pat!

Po kelių minučių susirinko visi žmonės, tačiau nemačiau asmenų, kurie turėjo atgabenti narkotikus.

-Kas man paaiškink, kur yra narkotiku siunta?

-Ta grupė šiuo metu guli...

-Man visiškai nėra įdomu, ką veikia ta grupė. Man reikia žinoti, kur yra narkotikai.-Tarė nutraukdama Doni.

-Dingo.-Ištarė lėtai Donis.

-Ką!!?Kur dingo?-Suriko Ara ir jau norėjo kažką dar sakyti tačiau suskambo jos telefonas.

#Ara

Norėjau visu užmušti, tačiau viską nutraukė skambantis mano telefonas.
Nepažiūrėjus kas skambina atsiliepiau.

-Na ką pasigedai ko nors?

-Tu lavonas!!-Surėkiau ant Edvardo ir tėškiau telefoną į žemę.

Visi į mane žiūrėjo kaip į pamišelę, tačiau tokia ir jaučiausi nuo kylančio pykčio .

-Duok raktelius!-Atsisukusi į Korleonę pasakiau pilna įsiūčio.

-Jie..

-Duok!-Jis lėtai ištieš man savo mašinos raktelius ir aš greitai išėjau iš namo.

Tas suka atsiims, kad vagia iš manęs.