Always (1, 2, 3 sezonai)

"If I could fly..."

Užverčiau knygą minkštu viršeliu ir padėjau ją šalia savęs. Girdėjau žingsnius artėjančius link kambario. Netrukus girgždančios durys atsivėrė ir į kambarį įžengė šviesių plaukų savininkė.

Praėjo nemažai laiko nuo to karto kai aš ją mačiau paskutinį kartą. Per tas keletą savaičių ji čia nepasirodė, tačiau vis nepraradau vilties ją pamatyti.

Ji uždarė duris ir atsisėdo priešais mane. Trumpam žvilgtelėjau į apsiniaukusį dangų.

-Hm...sveika Alex. Atleisk, kad tiek laiko nesirodžiau, bet turėjau problemų su Carol. Jai liko nedaug. Atleisk. Kaip laikaisi?

Kelias akimirkas permąsčiau apie jos pasakytus žodžius.

-Aš noriu ją pamatyti.- balsas skambėjo tvirčiau nei tikėjaus, kas buvo netikėta. Emily pakėlė įmane savo pilkšvas, pavargusias akis.

-Ne, Alex tu negali, juk..

-Aš noriu. Po velnių, juk ji irgi mano sesuo.- negalėjau klausyt jos priekaištavimų, todėl tiesiog ją pertraukiau.

-Turėsi gyventi su manimi ir Charlie.

Pašokau nuo palangės ant kurios sėdėjau ir apkabinau savo vyriasniąją seserį. Ji stipriai mane suspaudė.

-Myliu tave, Alex.- tai buvo žodžiai kurių man reikėjo, kad vėl pasijusčiau saugi.

-Aš taip pat.

Lengvai atsidusai ir paleidus seserį ėmiau krautis daiktus kelionei į Holmes Chapel.

Iki ten vos kelios valandos, tad manau kelionė neprailgs.

Susikrovus viską ko gali prireikti, pasiėmiau nuo palangės savo telefoną ir palikau kambarį užtrenkdama duris.

Sėdėjau su puodeliu arbatos sesers palatoje. Buvo tik aštuonios ryto, bet negalėjau ramiai miegoti žinodama, kad Carol bet kurią akimirką gali tiesiog nustoti kvėpuoti.

Ant sofos kuri buvo pastatyta kitame palatos gale, užmerkusi akis ramiai gulėjo Emily. Stebėjausi, kaip jai sekasi taip ramiai miegoti.

Nukreipiau savo akis link durų pro kurias įėjo seselė su pusryčiais. Seselė paėmė vakarienę, kurios Carol vakar nesuvalgė, padėdama naują maistą. Tai kvaila, juk ji žino, kad Carol jo nevalgys.

-Kodėl jūs tai darote?- pakėliau akis į seselę, jai norint išeiti.

-Atsiprašau?- jos akyse atsirado sumišimas dėl mano užduoto klausimo.

-Turiu omenyje, kodėl jūs nešate jai maistą? Juk žinote, kad ji jo nevalgys.- buvo skaudu sakyti tuos žodžius, bet deja, tai buvo tiesa.

-Na ligoninė skiria pusryčius kiekvienam pacientui ir mano darbas yra juos nunešti. Nesvarbu ar pacientui vėžys, ar tavo sesers atvėju - koma. Be to, ji juk bet kada gali pabusti ir manau pabudusi ji tikrai norės valgyti.- mergina šyptelėjo ir išėjo pro duris. Kodėl visos seselės negali būti tokios malonios?

Išėjau į kolidorių tikėdamasi ją pamatyti, bet jos čia nebebuvo, tad teko grįžti atgal į palatą.

Tuščiu žvilgsniu stebėjau medicininę kortelę ant kurios puikavosi žodžiai. "Caroline Watson. Smegenų sutrenkimas. Koma.".

Tai neįtikėtina, kai užtenka vos penkių žodžių, kad apverstum gyvenimą aukštyn kojomis.

Į palatą įžengė ta pati seselė su keliais švirkštais ant padėklo. Stebėjau kaip jauna mergina pumpuoja vaistus į mano sesers kūną, lyg tai galėtų ją prižadint iš komos.

-Ar tu ne per jauna čia dirbti?- mergina pakėlė savo smaragdines akis ir šyptelėjo.

-Galbūt. Bet man mirtinai reikėjo šio darbo ir kadangi mama dirba čia, tai buvo didelis pliusas.

-Kodėl pasirinkai būtent šitą skyrių?- klausimas skambėjo gan kvailai, bet man buvo įdomu sužinoti.

-Nes čia guli mano brolis. Jis nukrito iš trečio aukšto ir stipriai trenkėsi į kažkokią mašiną. Kvailys.- mergina liūdnai šyptelėjo, bet toliau tesė savo darbą. Palinksėjau duodama ženklą, kad supratau ir nuleidau akis į savo rankas.-Beje, aš Gemma.

-Oh..taip. Aš Alex.-mergina norėjo kažką sakyti, bet ją nutraukė apsimiegojęs Emily balsas

-Kiek dabar valandų?- ji atrodė švelniai tariant tragiškai. Nubėgęs tušas, pajuodę paakiai, susivėlę ir šiek tiek susiriebalavę plaukai. Bet negalėjau jos teisti, nes aš turbūt atrodžiau ne ką geriau.

-Be dešimt devynios.- sesuo sunkiai atsiduso ir vėl krito ant sofos. Pajautusi nedidelį skausmą skrandyje, nusprendžiau, kad man reikia maisto.

Užsidėjau savo odinę striukę ir išėjau iš palatos. Ėjau kolidoriumi link išėjimo, kol supratau, kad nė velnio nežinau kur yra parduotuvė. Apsisukau ir sparčiu žingsniu ėjau atgal link palatos. Mano akis patraukė pažįstama galva.

-Gemma!- man ištarus jos vardą ji iškart atsisuko ir jos veidą nušvietė šypsena.-Am...kur galėčiau rasti artimiausią parduotuvę?

-Man pietų pertrauka, tad galėčiau tave palydėti, nes man ir pačiai reikia maisto. Žinoma, jei tu ne prieš.

-Būtų puiku.- liūdnai šyptelėjau. 

Juk niekas negalėtų būti toks linksmas kaip Gemma, kai jų pasaulis slysta iš po kojų. Sunku išlaikyti pusiausvyrą gyvenime, kai dedasi tokie dalykai.Buvau pažadinta iš apmastymų švelnaus purtymo.

-Alex? Ar viskas gerai?- tada susivokiau, kad ir vėl, kaip visada per daug užsimąsčiau.

-Ah, taip, tik per daug užsimąsčiau. Eime?- buvau sutrikus ir vos sugebėjau blaiviai mąstyti. 

-Taip, eime.

Eidamos link parduotuvės, šnekučiavomės su Gemma įvairiausiomis temomis. Nuo maisto iki motociklų. Ir tai nebūčiau aš, jei spontaniškai nepaklausčiau kokio nors kvailo klausimo.

-Papasakok man apie savo brolį.

Iš Gemmos išraiškos supratau, kad mergina sutriko nuo mano klausimo.

-Na...jis guli komoje.- Gemma liūdnai šyptelėjo prieš vėl pradėdama pasakoti.-Jis turėjo daugybę trūkumų, paslapčių ir ydų. Bet man jis buvo nuostabus brolis, tėvams jis buvo nuostabus sūnus, o draugams beabėjo nuostabus draugas. Jis galbūt buvo žiaurus, šaltas ir panašiai, bet tokią jo pusę matė tik to nusipelniusieji. Dažniausiai. Man teko matyti porą kartų, kaip jis aptalžo vaikiną, ar sulaužo kokiam nors vyrui nosį, bet su mumis, turiu omenyje, savo artimaisiais jis žiaurus niekada nebuvo. Tik su mumis atsiskleisdavo Harry šviesiausios pusės.- galiausiai baigusi pasakoti ji lengvai atsiduso, lyg nusimetusi sunkią naštą nuo pečių.

-Vau..atrodo jis tikrai įdomi asmenybė. Ar yra galimybių jog jis..na žinai...atsibus?

-Na, daktarai sako, kad vilties yra. Todėl vienintelis dalykas kurį šiuo metu mes galime daryti, tai tikėti tuo ką jie sako.

Daugiau apie jos brolį neklausiau, vien dėl to, kad jai tai buvo gan skaudi tema, nesvarbu kaip labai aš norėjau sužinoti apie jį daugiau. Manau man pačiai nepatiktų, jei žmogus su kuriuo susipažinau vos prieš kelias valandas klausinėtų apie Carol.

Tylėdamos ėjome dar kelias minutes kol pasiekėme kepyklėlę. Jau lauke galėjau užuosti nuostabų kepinių kvapą, tad nelaukdama užėjau ten.