Alex
Šiandien Jessicos vėl nebuvo namuose, o kadangi kiekvieną dieną pirkti rūbų nenorėjau, paprašiau Zayn, jog man atvežtų. Su likusiais vis dar nesikalbu, nes nežinau kuo galiu pasitikėti. Laukdama Zayn susitvarkiau ištinusį veidą ir šiek tiek aptvarkiau namus. Suskambus durų skambučiui nusileidau žemyn ir atidariau duris.
-Hey.-išsišiepė ir ištiesė dėžę ledų.-Nežinau ar juos mėgsti, bet man jie nerealūs, todėl jei nevalgysi tu, aš tikrai suvalgysiu.-nusijuokė.
-Ačiū.-numykiau paimdama ledus ir jį apkabindama.-Ar atvežei man daiktų?-paklausiau praleisdama jį į vidų.
-Yeah. Viskas bagažinėje, vėliau atnešiu.-palinksėjo.
-Ačiū.-pasakiau ir patraukėme svetainės link.
-Žinau, kad jautiesi šūdinai.-atsiduso atsisėsdamas ant sofos.-Jei nuo to tau bus geriau, trenkiau jam vos ten nuėjęs.-nusijuokė ištiesdamas paraudusius krumplius.
-Zayn, jis tavo draugas, neturi jo daužyti.-taip pat sukikenau.
-Tu taip pat mano draugė.-mirktelėjo.-Bet kokiu atveju, manau turėtum su juo pasikalbėti. Viskas nėra taip kaip atrodo.
-Nenoriu nieko apie tai girdėti. Jis turėjo galimybę tai išsiaiškinti. Dabar sužinojau apie tai pačiu jam nemaloniausiu būdu.-piktai pasakiau.
-Tik sakau, jog tu negirdėjai istorijos iš jo pusės.-truktelėjo pečiais.-Jis gailisi. Jie gailisi.
-Galbūt. Žinojau už ko išteku. Man sunkiau apsiprasti su tuo, jog visą šį laiką Emily, El ir Dani man melavo. Ypač Emily. Juk ji mano sesuo. Ar tai jai nieko nereiškia?-susiraukiau.
-Manau nevengsi jų visą laiką. Kažkada turėsi pasikalbėti. Be to, vaikinai bei Amanda ir Vicky su Barbara apie tai nieko nežinojo.-pavartė akis.
-Žinau, kad nevengsiu, tiesiog...šiuo metu neturiu noro apskritai su kuo nors šnekėtis.-atsidusau.
-Galbū tau praverstų pertrauka nuo visų.-pasakė.
-Yeah. Poryt išskrendu.-palinksėjau.
-Vėl?-paklausė.
-Tai netruks taip ilgai kaip paprastai. Kelios dienos. Šį kartą tai apdovanojimai. Tikiuosi žiūrėsi.-pasakiau atsisukdama į jį.
-Taip, žinoma.-palinkčiojo galva.
Po to sekė kelios minutės pauzės, nes abu nesugalvojome ką būtų galima daugiau pasakyti. Kelias akimirkas spoksojau į stalą mintimis vis nuklysdama prie Harry.
Netikėtai Zayn rankos mane apkabino.
-Neverk.-sušnabždėjo.
Ir tik tuomet man toptelėjo, jog mano veidu iš tikrųjų rieda ašaros. Viena ranka nusibraukiau veidą, o kita apkabinau Zayn.
-Tai sunku.-sušniurkščiojau.-Myliu jį nuo tada kai man buvo devyniolika. Ir tas jausmas nei kiek nepasikeitė. O jis leidžia sau žaisti su manimi. Jis žino, jog jam visuomet atleisiu.
-Nenoriu tavęs nuteikinėti, bet galbūt šį kartą jam neturėtum atleisti. Turiu omeny, ne iš karto. Jis nusipelnė pasikankinti taip kaip tu.-sumurmėjo.
-Gal tu ir teisus.-atsidusau.-Pagalvosiu apie tai kol būsiu išvykusi.
-Puiku. O dabar turiu važiuoti, Emily manęs laukia.-pavėlė plaukus.
-Uh, gerai.-palinksėjau.
-Susitiksime rytoj. Ir daugiau nenoriu matyti tavęs verkiant, Watson.-nusišypsojo.
-Watson...-sukikenau ir nusišluosčiau paskutines ašaras.-Susitiksim kai grįšiu. Man reikia laiko, gerai?
-Taip, šaunuolė.-linktelėjo.-Sėkmes pasirodyme. Susiskambinsim.
Palydėjau jį iki durų, jis atnešė mano daiktus ir atsisveikinęs galų gale išvažiavo iš Jessicos kiemo.
Žvilgtelėjusi į laikrodį supratau, jog turiu dar daug laiko iki kol sugrįš Jessica su Troy. Padariusi pietus nuėjau persirengti ir palikau namus.
Paskambinau į medines duris, trumpai pasimelsdama, jog viduje nebūtų Harry. Durims prasivėrus mane pasitiko susirūpinęs Anne veidas.
-Sveiki.-pakštelėjau jai į skruostą užeidama.-Ar Harry čia?-sušnabždėjau.
-Ne, mieloji, jis tikriausiai namuose. Girdėjau kas nutiko.-užjaučiamai pažiūrėjo.-
-Nieko tokio. Bet kokiu atveju, aš pas Gemma.-pasakiau ir ji linktelėjo į laiptų pusę.
Lėtai lipau laiptais stengdamasi galvoti, ką jai pasakyti ir kaip galėčiau prikalbinti ją mane įsileisti. Priėjusi prie kambario durų tyliai pabarbenau į duris, bet atsakymo nesulaukiau.
-Gemma.-tyliai pasakiau.-Čia Alex. Buvo liūdna nematyti tavęs per vestuves. Nors dabar jau neesu tikra ar ištekėti buvo geras sprendimas.-atrėmiau galvą į duris.-Gemma, man tavęs reikia.-sušnabždėjau stengdamasi nepravirkti.-Maldauju, daugiau nebegaliu taip. Aš nebežinau kuo pasitikėti, o tavęs tiesiog nėra.-pradėjau bliauti kaip veršis.
-Turi pažadėti, jog nesmerksi manęs.-tylus balsas pasigirdo iš kitos pusės.
-O dieve, taip, pažadu, pažadu.-staigiu judesiu pakėliau galvą negalėdama patikėti, jog ji su manimi kalba.
Durų užraktas spragtelėjo, bet pačios durys neatsidarė. Pamaniau, jog pati turiu jas atidaryti, todėl nusibraukiau ašaras ir palenkiau rankeną. Lėtai atidarinėjau duris, bijodama, jog ji netikėtai persigalvos. Pakankamai atvėrusi duris dėjau žingsnį į priekį taip įeidama į kambarį. Gemma stovėjo priešais mane, susisukusi į storą chalatą, šiek tiek patinusiais paakiais, bet su mažyte šypsenėle. Žengiau žingsnį arčiau, bet ji mane sustabdė ištiesdama delną į priekį.
-Pirmiau noriu tau kai ką prodyti.-tyliai pasakė.
-Gerai?-mano akys bėgiojo po jos veidą.
Ji atsargiai atsirišo jai kiek per didelio chalato diržą ir numetė jį ant žemės. Dabar, per gana aptemptą palaidinę, puikiai matėsi jau nemažai išsikišęs Gemmos pilvas. Prisidėjau delną prie burnos ir pakėliau akis į ją.
-Prašau pasakyk, kad nesustorėjai.-pasakiau ir ji garsiai nusijuokė.
-Mums jau dvidešimt aštuonios savaitės.-nusišypsojo padėdama ranką ant pilvo.
-Tai reiškia septynis mėnesius...-nutęsiau.-Kaip tai įvyko?-nežymiai susiraukiau.
-Tikriausiai kaip ir visiems normaliems žmonėms.-sukikeno.-Luke nusprendė, jog jam nereikia tokios asakomybės. Likome dviese.-patrukčiojo pečiais.
-Puikiai žinau ką tai reiškia. Gemma, tau nereikėjo užsidaryti. Juk žinai, kad galėjome tau padėti. Vis dar galim.-žengiau arčiau jos.
-Žinau, tiesiog...buvo sunkus laiko tarpas.-atsiduso prisėsdama ant lovos.-Nenorėjau su niekuo kalbėtis. Net su mama. Iš tikrųjų, nenorėjau ir jos. Turėjo praeiti daug laiko kol apsipratau su ta mintimi, jog tai yra mano vaikas ir ji nekalta, kad jos tėvas paskutinis asilas.
-Tai mergaitė?-šyptelėjau nukreipdama temą nuo skaudžių istorijų.
-Taip. Dar neišrinkau vardo, bet tikėjausi, jog tu padėsi.-šyptelėjo.-Žinoma, jei labai nepyksti ant manęs.
-Gemma, niekada ant tavęs nepykčiau dėl tokių dalykų. Aš tiesiog džiaugiuosi, jog grįžti į savo vėžias.-prisėdau šalia.
-Man sekasi vis geriau. Nors neesu tikra, ar esu pasiruošusi papasakoti apie tai kitiems.-nuleido akis.
-Tuomet nepasakok.-paprastai atsakiau ir ji pakėlė galvą į mane su nuostabos kupinomis akimis.-Dabar tavo gyvenime esi svarbiausia tu ir tavo mergytė. Jie lauks kiek reikės. Patikėk, mes tikrai niekur nedingsim.
-Be proto tavęs pasiilgau.-sušnabždėjo.
-Aš taip pat.-pritariau jai ir ji puolė man į glebį.
Pagaliau.
YOU ARE READING
Always (1, 2, 3 sezonai)
Fanfiction"Mano veidu bėgo vis daugiau ašarų, plaukai buvo susivėlę ir šaltis kandžiojo mano odą. Trumpam užsimerkiau įsivaizduodama kaip jis mane apkabina ir pasako, jog viskas bus gerai. Paspaudžiu pistoleto gaiduką ir kraujas išsitaško ant šviesių sienų. V...
