Always (1, 2, 3 sezonai)

"...break down the walls..."

Eilinė diena kai grįžinėju iš susitikimo su Jimmy, Andy ir Michael. Pradėjome susitikinėti įvairiose vietose, kartais net ligoninėje, apsimesdami, jog atvykome aplankyti Barbaros. Dažnai susitikdavau tik su Jimmy, nes Andy bei Michael raštelių ir žinučių beveik negaudavo.

Įžengiau į namus ir pasitryniau skaudantį kaklą. Svetainėje kaip visada sėdėjo Harry ir Troy.

-Labas.-pasakiau praeidama pro šalį.

Jau savaitė kai Harry mane ignoruoja ir beveik su manimi nesišneka. Kad ir kaip stengčiausi išpešti iš jo kas negerai, jis tiesiog tyli.

Virtuvėje pasidariau arbatos ir lėtai ją gėriau. Kaip ir kiekvieną kartą, užmigus Troy, Harry išeidavo iš namų pabūti su vaikinais. Pastebėjau, jog jis grįžta vis vėliau ir vėliau. Jį dažniausiai parvesdavo Niall arba Liam ir jis būdavo visiškai girtutėlis.
Negalėjau su juo pasikalbėti, nes jis visiškai mane ignoravo. Atrodo gyvenome du atskirus gyvenimus ir pamainomis prižiūrėdavome Troy.

Susisupusi į minkštą pledą žiūrėjau romantinį filmą su liūdna pabaiga. Troy jau miegojo, o aš išnaudojau jau du pakelius servetėlių, nors tiksliai nežinojau dėl ko konkrečiai verkiu. Galbūt dėl to, jog vienas iš pagrindinių veikėjų miršta. Galbūt dėl to, jog Harry nuo manęs atsiribojo ir nežinau kaip jį susigražinti. O galbūt dėl abiejų dalykų.
Eilinį kartą mane nuo sofos pakėlė durų skambutis ir nuėjau pasitikti Harry ir kažkurio iš jį parvedusio vaikino.
Atidariusi duris nustebau, jog Harry buvo vienas ir visiškai blaivas.

-Ar tu verkei?-paklausė įeidamas į vidų.

-Oh, aš žiūrėjau filmą.-nustebusi, jos jis su manimi šneka apsivaliau paakius.-Kodėl tu... blaivas?

-Norėtum, jog būčiau girtas?-susiraukė sustodamas.

-Ne, tiesiog pastaruoju metu taip būdavo. Atleisk.-sušnabždėjau.

-Koks skirtumas.-pasakė ir užsitrenkė miegamąjame.

Permąsčiau viską ir nusimetusi pledą išjungiau televizorių svetainėje. Greitu žingsniu nuėjau į mūsų kambarį ir atsistojusi priešais Harry, sėdintį lovoje, sukryžiavau rankas.

-Paskutinį kartą klausiu, kas, po velnių, tau negerai?-piktai paklausiau.

-Nieko.-paprastai atsakė ir vėl nuleido akis į savo telefoną.

Atpalaidavau rankas ir giliai įkvėpiau.

-Išeik.-sumurmėjau.

-Ką?-susiraukė pakeldamas galvą.

-Tu nesikalbi su manimi visą savaitę, nuolat grįžti girtas ir net nesiteiki to paaiškinti ar atsiprašyti. Neketinu taip gyventi visą laiką, todėl jei vis dar nenori kalbėtis, palik mano namus.-žiūrėjau tiesiai jam į akis.

-Gerai, nori žinoti, kas negerai?-atsistojo nuo lovos vis keldamas balso toną.-Kiekvieną rytą tu išvyksti "aplankyti Barbaros".-parodė kabutes.-Tada kažkoks numeris man atsiunčia nuotraukas, jog esi pas sušiktą Jimmy. Net ir nuvažiavus aplankyti Barbaros, ten kažkaip atsiranda Jimmy!-rėkė jis.-Ir net nemėgink sakyti, jog jūs draugai ir viskas ne taip, kaip atrodo. Žinau kaip yra, Alex. Mačiau jūsų susirašinėjimus.-savo žvilgsniu vėrė mane.

Stengiausi sukaupti drąsą pasakyti, jog kiekvienam iš mūsų grąsinama, bet mane pertraukė skambantis telefonas. Ištraukusi telefoną iš kišenės atsiliepiau ir Barbaros gydytojo skambutį.

-Labas vakaras panele Watson, noriu pranešti, jog Barbara atsibudo. Jai šiek tiek sunku orientuoti, bet atrodo, jog ji viską prisimena ir norėtumėme, kad atvažiuotumėte artmiausiu metu.-išdėstė ramiai.

-Dabar. Aš atvažiuosiu.-pasakiau ašaroms besikaupiant akyse.

-Puiku, lauksime jūsų.-maloniai atsisveikino daktaras ir padėjo ragelį.

-Žinau, tai skamba kvailai, bet Barbara atsibudo ir jei tu nenorėsi važiuoti su manimi, aš tai suprasiu.-pasakiau Harry.-Patikėk, viskam yra paaiškinimas, tiesiog dabar turiu važiuoti.-pažvelgiau į jį viltingu žvilgsniu.

-Sėkmės.-Harry atsisėdo ant lovos ir vėl įniko į savo telefoną.

Papurčiau galvą suprasdama, jog jis nevažiuos ir išėjau iš kambario. Paskubomis dėjausi batus ir striukę.

Bėgau ligoninės kolidoriumi link Barbaros palatos. Gaudžiau riedančias ašaras ir nieko negalėjau matyti. Palenkiau durų rankeną ir įėjau į palatą. Čia stovėjo Isaac ir Barbaros gydytojas.

-O dieve, tu atsibudai.-sušnabždėjau ir Barbaros akys suspindėjo.

Puoliau jai į glebį ir prastovėjome taip penkias minutes.

-Maniau, jog tavęs netekau.-sušnabždėjau atsitraukusi.

-Tai šiek tiek painu, bet be galo džiaugiuosi tave matydama.-šluostėsi ašaras ji.

-Taigi, panele Palvin, galite vykti namo, surašiau kokius vaistus turite vartoti ir kada atvykti pakartotiniams tyrimams.-pasakė daktaras ir padavė Barbarai lapelį.

Jai padėkojus daktaras su mumis atsisveikino ir išėjo. Isaac paėmė Barbaros daiktus, kuriuos pats ir atvežė ir visi patraukėme išėjimo link.

-Tai keista. Manau jie tave paleido per anksti.-susiraukiau eidama.

-Yeah, norėjo dar palaikyti, bet kadangi visi tyrimai buvi atlikti, paprašiau, kad išleistų mane namo.-nusišypsojo.

-Puiku. Manau turi pailsėti. Užsuksiu pas tave rytoj. Būkit atsargūs.-pasakiau kai sustojome prie išėjimo.

-Lauksiu. Tu taip pat.-tvirtai mane apkabino ir su Isaac patraukė jo mašinos link.

Išėjau pro ligoninės duris ir vos neatsitrenkiau į aukštą Harry figurą. Pakėliau akis į jį ir klausiamai pažiūrėjau.

-Paskutinį kartą kai neleidau tau pasiaiškinti, tu išvažiavai ir mes nesimatėme tris metus. Negaliu kvailoms situacijoms leisti išardyti to ką turime.-šyptelėjo.

-Čia nėra tinkama vieta.-apsidairiau.-Grįžkim namo.-pasakiau ir jis linktelėjo.

Įsitaisiau ant sofos šalia Harry ir pažiūrėjau jam į akis.

-Tai kvaila, nežinau nuo ko pradėdi.-patryniau smilkinius.-Viskas prasidėjo per Kalėdas. Ėmiau gauti raštelius ir įvairias grąsinančias žinutes. Iš pradžiu maniau, jog tai tik kvaili pokštai, bet tada Jimmy pasakė, jog jis gauna tai. Vėliau sužinojome, jog Andy su Michael taip pat jas gauna.-Harry įdėmiai manęs klausėsi.-Ir tai vis dar nesustoja. Mus kažkas seka ir nesijaučiu saugi.

-Tai pats kvailiausias dalykas, kurį esu girdėjęs. Ar tik tiek galėjai sugalvoti?-supykęs atsistojo nuo sofos.-Tikėjausi kažko įtikinamesnio nei sušikti rašteliai.-sumurmėjo ir išeidamas iš svetainės patraukė kolidoriaus link.

Girdėjau kaip jis apsiauna batus, pasiima striukę, raktus ir trenkdamas durimis išeina. Jo padangos cypdamos palieka mano kiemą ir vėl sėdžiu viena, apsiašarojusi, kaip kokia pradinukė. Pažiūriu į supypsėjusį telefoną.

"Harry nebėra ir viskas tuoj prasidės. Kas dabar tave apgins?"