Always (1, 2, 3 sezonai)

"...forgetting every single promise we ever made?..."

Iki skrydžio liko trys valandos, todėl turėjau stipriai paskubėti norint suspėti išskristi. Nervindamas, drebančiomis rankomis nešiau lagaminą į automobilį. Troy pats nusinešė savo kuprinę ir padėjęs ant sėdynės įsėdo į mašiną. Nustebau nuo tokio savarankiškimo, bet tuo pačiu džiaugiausi.

-Viskas, man laikas.-linktelėjau Jessicai, kuri stovėdama verandoj, laukė kol galės mane išlydėti.

-Gerai, sėkmės mieloji. Žiūrėsiu tavo pasirodymą, nekantrauju.-nusišypsojo mane apkabindama.

-Susiskambinsim būtinai, neliūdėk be mūsų.-nusijuokiau.

-Ar esi tikra, jo nenori Troy palikti pas mane?-paklausė kai mes atsitraukėme.

-Harry jo tėvas, be to neleisiu jam tiek laiko nieko neveikti ir niekuo nesirūpinti.-pasakiau ir Jessica nusijuokė.

-Ar ketini pas jį grįžti?-paklausė pasiremdama į turėklą.

-Nežinau, Jessica. Nemanau, jog galima tai atleisti.-susigraudinusi nuleidau akis ir pažvelgiau į nieko neįtariantį Troy.-Turiu važiuoti. Susitiksim netrukus.-papurčiau galvą ir pamojavusi jai išvažiavau iš kiemo.

Turėjau nuvežti Troy pati, kadangi Zayn kategoriškai atsisakė tai daryti, sakydamas, jog "turiu įveikti savo baimes". Žinojau, kad tai ir mano namai, bet nenorėjau būti juose kartu su Harry. Negaliu pakęsti minties, jog jis turi kitą. Tiesiog negaliu.
Giliai įkvėpiau prieš paspausdama skambutį, o Troy tai pastebėjęs suspaudė mano ranką. Pažvelgiau žemyn, kur jis stovėjo su padrąsinama šypsena.

-Mama, viskas bus gerai.-šyptelėjo.

-Žinoma, kodėl neturėtų būti?-nusijuokiau iš to, koks jis protingas ir paspaudžiau skambutį.

-Viskas bus gerai. Pati sakei, visada būna.-spustelėjo mano ranką ir pasijaučiau daug ramiau.

Nors Troy tik penkeri, atrodo, kad jis supranta mane labiau nei bet kas kitas. Jis protingas ne pagal savo metus ir aš be galo juo didžiuojuosi. Tai tikriausiai pats nuostabiausias vaikas žemėje.
Mano mintys išblaškė atsidariusios durys ir šypsena iškart išgaravo. Harry stovėjo priešais, atrodydamas kaip mėšlo krūva. Viduje apsidžiaugiau, jog jam taip pat sekasi sunkiai, bet greitai atsikračiau pašalinių minčių.

-Mamytė grįš už keturių dienų ir tada susitiksim. Būk geras, klausyk tėčio. Susitariam?-paklausiau pritūpusi prie Troy.

-Taip.-apkabino mane per kaklą.

-Myliu tave.-pasakiau jam į ausį.

-Aš taip pat.-sukrykštavo ir aš atsistojau.

-Pasiimsiu jį už keturių dienų.-ištariau taip šaltai kaip tik sugebėjau.

-Alex, aš...-jis pradėjo kažką sakyti, bet aš jį nutraukiau.

-Nereikia.-ištiesiau delną taip jį sustabdydama.

Apsisukusi nukulniavau mašinos link, taip palikdama juos stovėti tarpduryje. Girdėjau kaip Troy liūdnai atsiduso ir patempęs Harry už marškinėlių nuėjo vidun. Įkvėpiau oro stengdamasi suvaldyti visas emocijas, kurios kunkuliavo mano viduje.
Staigiu judesiu išsukau iš kiemo nenorėdama pravirkti savo namų kieme ir važiavau link oro uosto. Viskas bus gerai, aš susitvarkysiu.

Buvo beveik antra nakties ir aš gulėjau savo viešbučio kambaryje, negalėdama užmigti. Rytoj laukė repeticija, o aš vis nenustojau mąstyti apie tai kas nutiko per pastaruosius metus. Prisiminiau ir kątik matytą Gemma, kuri gimdys už dviejų mėnesių. Vis dar stebėjausi, bet be galo džiaugiausi dėl jos ir dėl to, kad galų gale ji mane įsileido. Žinoma teko jai papasakoti viską kas įvyko per šiuos mėnesius, įskaitant ir mūsų santykius su Harry.
Pažvelgusi į laikrodį paskaičiavau kiek dabar galėtų būti valandų Anglijoje ir atsikėlusi iš lovos susiradau telefoną. Paspaudžiau skambučio su vaizdu mygtuką ir laukiau kol Gemma atsilieps.

-Alex!-nusišypsojo.

-Sveika, neprižadinau?-paklausiau vėl atsiguldama į lovą.

-Ne, dabar beveik dešimta. Kodėl nemiegi?-paklausė.

-Nesimiega.-truktelėjau pečiais.-Noriu namo.

-Nagi, tau juk reikėjo prasiblaškyti. Beje, kur Troy?-paklausė.

-Pas savo biologinį tėvą.-pavarčiau akis ir ji nusijuokė.

-Tai skamba žiauriai.-papurtė galvą.

-Tai tiesa.-nusijuokiau.

-Manau turėtum pailsėti. Pakalbėsime rytoj, gerai?-nusišypsojo.

-Yeah.-atsidusau.-Labanakt.

-Labos.-pamojo ji ir pokalbį baigėme.

Kitas rytas ėjosi sklandžiau nei tikėjausi. Repeticijose sekėsi puikiai ir galų gale išrinkome šiems apdovanojimams tinkamiausią dainą. Manau ji labiau tinkama buvo man, bet atrodo niekam tai neužkliuvo.
Turėjau progą ir apžvelgti ką rytoj vilkėsiu bei kaip atrodysiu. 

-Manau atrodysi gražiai.-pasakė Sarah apžiūrinėdama suknelę.-Žinoma čia ji neatrodo taip gerai. Bet vos tai apsivilksi, atrodysi stulbinamai.

-Ačiū, Sarah.-nusišypsojau ir mes patraukėme išėjimo link.-Susitiksime rytoj.

-Taip. Gerai pailsėk, rytoj svarbi diena.-pamojavo nueidama.

Grįžusi į viešbutį pasisveikinau su administratore ir užkilau į aukštą, kuriame buvo mano kambarys. Žingsniuojant kolidoriumi iš tolo pamačiau tris merginas trypčiojančias prie mano durų. Priėjusi arčiau supratau, kad tai Emily, El bei Dani ir norėjau dingti iš čia.

-Alex!-pasakė El pastebėjusi mane.

-Aš tikrai nenusiteikus bendrauti. Rytoj svarbi diena, todėl turiu pailsėti.-lėtai pasakiau sustodama prie durų.

-Žinom, mes tik norėjom pasikalbėti.-suinkštė Dani.

-Manau jūs turėjot pakankamai laiko kalbėti.-sarkastiškai šyptelėjau rankinėj ieškodama kortelės nuo durų.

-Alex, prašau, mes norim atsiprašyti.-suinkštė Emily.

-Jūs žinot. Puikiai žinot, jog visiems visada atleidžiu. Bet jūs ramiu veidu stebėjot kaip aš išteku už to asilo ir paprasčiausiai leidot tam nutikti. Todėl nežinau ar šį kartą turiu tiek stiprybės savyje.-piktai išrėžiau.-Man labai gaila, kad sukorėt tokį kelią čia, bet aš dar nepasiruošus kažkam atleisti.-pasakiau jau ramiau.-O dabar atleiskit, man reikia pailsėti prieš rytojų.-kortele perbraukiau duris ir užėjau į vidų.

Vos užtrenkusi duris, nuslydau šalia esančia siena ir pasirėmiau galva į kelius. Ašaros pradėjo bėgti savaime, nuplaudamos visą šios dienos makiažą ir netrukus "stiprios" moters kaukė, kurią buvau užsidėjusi, buvo nuplauta ašarų ir iš manęs vėl liko naivi aštuoniolikmetė, kuri verkia dėl kiekvieno menkniekio.
Norėjau joms atleisti. Norėjau pulti kiekvienai iš jų į glebį, bet negalėjau. Neturiu atleisti visiems ir visada. Nors kartą reikia pastovėti už save, nepaisant kitų. Galų gale, jos iš dalies kaltos, jog man nieko nesakė.
Sunkiai atsikėliau nuo žemės ir nušlepsėjau į vonios kambarį. Ten nusivaliau jau ir taip nubėgusį makiažą bei išsivaliau dantis. Iš lagamino išsitraukiau ir apsirengiau pižamą, užsistačiau žadintuvą, jog rytoj nepramiegočiau ir išjungusi šviesą atsiguliau į lovą. Buvau beveik pradėjusi galvoti apie Harry, bet greitai papurčiau galvą išsklaidydama mintis ir užsimerkiau. Viskas bus gerai.