Naujoji Aš (BAIGTA)

21 Dalis

Visi atvykome į vietą kurioje viskas prasidėjo. Ta pati aikštė, kurioje treniravausi, atradau save, gavau savo svajonių vaikiną, taip pat ir sutikau Stiven, bet šiandien viskas baigsis. Nors buvome penkiese prieš 10 seniausių vampyrų, vis tiek buvo šansų laimėti. Ir štai priešais mus ėjo jie, Senieji, šalia jų buvo ir Leila su Dylan.
- Leila, ką tu padarei? 20 metų mes buvo geriausios draugės, dėl tavęs galėjome padaryti viską, Dylan tave mylėjo, kodėl tu pasirinkai jį, kodėl pasirinkai Stiven? - paklausė Gabby.
- Draugė? Jūsų draugystė man nieko nereiškia, pradžioje, kai buvau naivi galvojau kad liksime šešiese amžinai, bet po to supratau, kad tai nieko nereiškia. GALIA! Štai ko man reikėjo, ir Stiven tai galėjo man suteikti. Dabar turiu viską, valdžią, visų baimę.
- Leila, aš suprantu tavęs nebesusigrąžinsim, bet prašau tavęs, atiduok mums Dylan. Mes norime viską užbaigti, visą nesantaiką tarp mūsų. - bandė perkalbėti ją.
- Jūsų Dylan galios bus atimtos, jis nebebus niekam reikalingas, o tada aš pasiliksiu jį paskutinį, kad jis galėtų stebėti kaip kenčia ir miršta jo draugai.
Tai ištarusi Stiven parodė ženklą visiems pulti. Nors ir menkai žinojau kaip kautis, bet vis tiek įstengiau apsiginti. Nors ir maniau, kad mes sugebėsime laimėti, bet po poros minučių taip nebe atrodė. Visų jėgos pradėjo sekti, nesugebėjom atremti jų atakos. Steven pasiėmęs mano skydo galią stovėjo nuošalyje su Leila ir saugojo savo karius ir save nuo mūsų galių. Jau supratau, kad ateina paskutinioji kovos minutė. Pažiūrėjus dešinėje pamačiau kovojančius Gabby su Tyler su 3 vampyrais, kairėje Kristen su Matt vos atsilaikė prieš 4 vampyrus. Prieš prarasdama paskutinias jėgas, pažiūrėjau priešais mane, nieko nenutuokiantį, nesupranti Dylan.

Kiekvieną iš mūsų laikė 2 vampyrai, pasimuisčius pajaučiu, kad iš geležinių gniaužtų neištrūksiu. Prie mano kaklo buvo pridėta ranka, jau jaučiau kad reikia ruoštis ateinančiai pabaigai. Staiga Stiven linktelėjo. Apsidairiusi jau mačiau, kaip ant draugų esančios rankos sugniaužė jų kaklus ir pradėjo spausti.
Išsigandusi sušukau:
- NE!!!!!
Tuo metu iš manęs išsiveržė nesuvaldoma galia, kuri nubloškė, kelis metrus atgal, visus kurie stovėjo aikštėje. Ji aplink mane sklendė ir judėjo, teikė man šilumą ir stiprybę. Savo venose pajutau kad sugrįžo tas kas buvo iš manęs atimta, mano skydas, vanduo, oras, žemė ir svarbiausia ugnis, kurią jutau net tarp savo giliausių ir tamsiausių minčių. Per tą laiką kol atsigavo senieji vampyrai, aš atgavau savo prarastąją jėgą. Kai vienas vampyras pradėjo bėgti į mane, save delne pamačiau mažą melsvą ugnelė kuri vis didėjo iki kol pasidarė panaši į didelį kamuolį. Kai senasis pribėgo, aš ištiesusi ranką priliečiau jo krutinę, iš ten pradėjo po visą kūną sklisti ugnis, kelias minutes aikštėja bus girdimas jo klyksmas.
- Kaip.... Kaip tu tai padarei?
Nejudėdamas iš nuostabos paklausė Stiven ir pasiuntė dar 2 karius.
Pabandžiau vėl iššaukti ugnį ir man pavyko, šį kartą daug greičiau. Vienam paliečiau ranką ir ji pradėjo degti, o kitas vaikinas mane pargriovė, bet aš staigiai atsistojusi paliečiau jo šoną.
Kai 2 poros pagaliau atsipeikėjo iš savo nuostabos, mes vėl susibūrėme į liniją. Penki prieš septynis, skaičiai pasikeitė ir ėjo tik geryn. Nors ir vieni iš seniausių vampyrų, bet su mano pagalba jie krito žemyn labai greitai. Vienas po kito jų kūnai nuklojo aikštę, kol liko tik Leila su Stiven su atokiau nuo jų stovinčiu Dylan.
- Dabar atėjo jūsų eilė - tariau aš ištiesdama ranka. - Kuris nori būti pirmas?
Paleidau savo ugnį, ji pataikė Stiven tiesiai į širdį. Visi stovėjome aplinkui, iki kol iš jo liko tik maža pelenų kruvelė kurią vėjas nuputė kuo toliau į mišką nuo mūsų.
- Prašau nežudykite manęs. Tai Stiven mane valdė, jis dėl visko kaltas. Paleiskite mane. - maldavo Leila.
Aš pažiūrėjau į kitus, mačiau jų abejones ir jų nenorą žudyti buvusios draugės, kuri buvo tokia artima kaip sesuo.
- Gerai, pasakyk kaip mes galime susigrąžinti Dylan, ir tada gali eiti, bet tikiuosi daugiau tavęs nebematysim
- Ačiū jums, ačiū, nuo užvaldymo gali išvaduoti tik mylimo žmogaus bučinys.
- Kas turėtų jį... - pradėjau sakyti.
- Tu. Tai turėtum padaryti tu. - atsakė į mano klausimą Gabby.
- Na, pabandysiu aš - pratariau abejodama ir po truputį pradėjau eiti link jo.
Susikaupusi pasistiebiau ir užsimerkusi suliečiau savo lūpas su  Dylan. Prasimerkusi pamačiau kad nieko neatsitiko, jis vis dar nieko nedarė. Nusivylusi ir liudna atsisukiau į draugus. Pajutau ranka ant savo liemens. Staigiai atsisukusi pamačiau Dylan žiūrinti į mane savo šiltomis akimis ir besišypsantį.
- Tu sugrįžai pas mus! - sušukusi šokau į jo glėbį.
- Aš labai atsiprašau Chloe, už viską, už Leila... - pradėjo sakyti Dylan.
- Nesvarbu niekas, svarbiausia, kad tu čia.
Ir tai pasakiusi pabučiavau jį. Kai supratau ką padariau susigėdau, bet toliau tęsiau mūsų bučinį. Kai atsitraukėme, dar kelias minutes žvelgėme vienas į kitą. Nutraukęs savo žvilgsnį, jis apžiūrėjo aikštelę.
- Kas buvo? Kur visi dingo?
Atsisukę neberadome Leilos, ji buvo dingus.
- Veliau viską papasakosiu, o dabar džiaukimes mūsų pergalę.

PABAIGA