Gyvenk Kaip Nori (RAŠOMA)

6

Pramerkus akis sumirksėjau. Kambaryje nieko nebuvo. Povelnių kada čia vyksta paskaitos?

-Šūdas, - nusikeikiau ir greitai išlipus iš savo patalų pradėjau ruoštis.

-Nesijaudink, paskaitos prasidės tik dvylikta valanda, - staiga pašokau išgirdus balsą už nugaros.

Apsisukis pamačiau Danieliu su kavos puodeliu rankose.

-Išgazdinai, - pakračiau galvą grįždama prie veidrodžio. Ačiū dievui miegojau su šortais ir paprasta maike.

-Atleisk, - sudarydamas akiu kontakta per veidrodį Danielius šyptelėjo.

-Kiek dabar valanadu? - nusukau žvilgsnį.

-Dabar dar tik septinta ryto, - jis žvilgtelėjo į laikrodį ant savo rankos,- iki paskaitų turi dar geras penkias valandas.

Linktelėjau.

Atsipūtus nukulniavau į mini virtuvėle. Danielius atsekė iš paskos.

-Kur kava? - atidariau keles spinteles neradus tai ko ieškau.

-Nėra, - pakilnojo pečiais Danielius.

-Kaip tai nėra? - parodžiau į puodelį jo rankose.

-Nu ta kava mano, - suzyzė žinodamas jog prigavau ji.

-Neverk nupirksiu dar, - pavarčiau akis.

Jis tik mostelėjo ranka prie stalo.

Pagaliau radus kava pasigaminau jos. Atsisėdus ant kėdės kuri stovėjo prie stalo.

Po kelių valandų pagaliau buvau susiruošus keliauti į paskaitas.

-Sara, palauk manęs, - suzysė Danielius.

Pavarčiau akis ir atidariau duris ketindama išeiti.

Atsiradus lauke atsigręžiau į Danielių kuris pasuka visai į priešingą pusę.

-Kur tu eini? - Sumurmu tyliai tikėdamasi jog jis neišgirs, bet regis klydau.

-Palauk čia, - įsakęs rudaplaukis dingo iš mano akiračio.

Pff, dabar imsiu ir paklausysiu jo? Neišdeks.

Apsisukus ant kulnų pasileidau eiti universiteto link palikdama bendrabutį.

Pro šalį pravažiavusios mašinos nurūkdavo tolyn. Staiga viena mašina sustojo šalia manęs.

-Sakiau tau palaukti, - pasigirsta Danieliqus balsas.

Atsisuku į juodą automobilį su "Audi" marke.

-Lipk, - vėl įsakė jis.

Pavarčius akis įsėdau į keleivio vietą.

-Ir nevartyk akių, nes išlupsiu, - šyptelėjo Danielius paspausdamas greičio pedalą.

Geras dešimt minučių mašinoje buvo nejauki tylą, bet ačiū dievui Danielius ją nutraukė.

-Kaip tau sekasi?-paklausė jis atsisukdamas į mane ir greitai vėl užsisukdamas į kelę.

-Gerai, - sumurmu- o tau?

-Normalei, - šypteli žvelgdamas į priekį.

Palinksėjus galva taip pat pažvelgiau į kelę.

Po keletos minučių jau stovėjom universiteto mašinų stovėjimo aikštelėje.

- Ačiū, kad pavežei, - šypteliu ir išlipu iš jo mašinos. Jis paseka mano pavyzdžių.

-Amm... Koke tau paskaita?- Danielius su ranka perbėga per savo rudus plaukis. Pažvelgiau į jį sutrikus.

-Kas yra?-jo veide uzsiplieske šypsena.

Patrukčiojus petčiais pasileidau universiteto durų link. Pasivijas mane Danielius pagreitino žingsnius ir paliko mane užnugarį.
Priartėjus prie įėjimo Danielius atidarė man duris nusišypsodamas.

Atsakius jam tuo pačiu įėjau į vidų.

-Gal žinai kur raštinė? - sutelkiau dėmesį į jo pilkas akis.

Danielius pasuka į dešinia pusę mostelėjas su ranka lyk duodamas ženklą jog jį sekčiau.

Pirmoji pamačius raštinės duris pagreitinau ėjimą.

Palenkus rankena ketinau įeiti į vidų. Vos įėjus į vidų i kažką atsitrenkiau. Pakėlus galvą sutikau senai matytas rudas akis...

*****

Neturėjau daug minčių tai gavosi ganėtinai trumpa dalis.

Sorry už klaidas😄

Nuomonių ❤️👍

Vote💚