Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

20.

Sėdime savo lovose. Laukiame komisijos. Visi esame sutrikę, nesame tikri dėl to kas vyksta...
Štai ir iškilmingai atsiveria durys ir įeina vertintojai. Valdininkas žengia pirmyn.
- Taigi, nieko nelaukime. Visi žinote, kodėl mes čia. Mes spresime jūsų likimą. Ar jūs liksite čia, ar grįšite į Žemę?- paskutinius sakinius jis pasako su pasididžiavimu, tarsi šie žodžiai būtų atliepę jo savimeilės norus,- Mokiniai kurių vardus pasakysiu liks čia ir toliau tęs savo mokymus. Visi likę grįš namo jau rytoj,- jo žodžiai skamba grėsmingai.
Jis pradeda vardinimą:
- Mokinys 34560905...
Tai aš!!! Aš lieku čia!?
Dabar mane, kaip ir visad, užplūsta abejonės ir klausimai...Gal namie man buvo geriau? Kodėl mane jie atrinko? Negi ta paskutinė užduotis kažką lėmė?
-... mokinys 34560906,- toliau skaitomi vardai. Šis vardas Džeimso. Jis iš nuostabos pakelia akis, nusišypso, pažvelgia į mane ir linkteli. Nusišypsau ir jam.
- ... mokinys...- skaitomi vardai, paminėtieji mokiniai atsargiai džiūgauja...-tai buvo viskas,- praneša balsas,- visų nepaminėtųjų prašome susikrauti daiktus. Šiandien jūs iškeliausite namo.
Mokytojas apsisuka ir nužingsniuoja prie durų.
Mokiniai atrodo nusiminę. Arba dėl savęs arba dėl savo draugų.
Kai kurie lėtai eina prie savo lovų, traukia iš naktinių stalelių daiktus, drabužius, juos lanksto, grūda į lagaminus. Visi nusiminę, susikrimtę, bet neverkiantys. Galų gale jie apspinta savo draugus, glėbeščiuoja juos, žada dar pasimatyti, linki sėkmės, sako, kad džiaugiasi už juos. Visi... Visi išsirikiuoja į eilę ir laukia kol juos palydės namo...
Ši liūdna procesija trunka ~30 minučių, kol išsvirduliuoja pro duris paskutinis mokinys.
Kažkas iš likusiųjų paklausia:
- Kas jiems bus?
- Nieko,- atsako mokytojas,- jie grįš į savo gyvenimus. Mokysis, baigs mokyklą, įsidarbins, gyvens kaip ir visi normalūs žmonės.
Tylime. Stovime nuleidę galvas ir laukiame nežinia ko.
Aš sukaupiu drąsą ir pratariu:
- O... o kodėl jūs atrinkote būtent mus?
Mokytojas lėtai atsigręžia į mane. Tyli.
- Juk tai akivaizdu,- lėtai ir atsargiai atsako,- jūs geriausiai atitikote mūsų parengtą testą. Jūs surinkote daugiausia balų.
- Taip... žinoma,- atsargiai tarsteliu,- bet... Kam mes jums reikalingi? Kodėl jūs darėte šį testą? Kam reikėjo atrinkti geriausius? Ir... kodėl Jūs mus apskritai laikote taip toli nuo namų? Mėnulyje? Negi mes jums kažkam reikalingi? Juk turi būti visam šitam paaiškinimas. Mes juk nesame atsitiktinai atrinkti bandomieji zuikučiai. Ar esame?
Jis stovi, atrodo nustebęs ir pyktelėjęs. Tyli. Prataria:
- Jau vėlu. Šiandien buvo sunki diena, ryt grįšite į įprastą rutiną. Rytoj vyks teorinės pamokos.
- Ei,- šūkteli... Džeimsas?!,- jūs neatsakėte į jos klausimus!!!
Mokytojas be jokios išraiškos veide atsisuka link jo.
- Nežinau, kaip tave mokė Žemėje, bet turi suprasti, jei kas nors yra nepaminima, tai reiškia, kad ši informacija...nereikalinga tokiam kaip tu ar tavo draugė.
Džeimsas nuolankiai nuleidžia galvą.
- Eikit miegot!- jau piktai pasako mokytojas.
Aš dėkinga linkteliu Džeimsui.
Apsisuku ir žingsniuoju link lovos.
Ryt laukia ilga diena...
...