Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

11.

...
Lempos jau blėsta. Temsta. Mes visi vorele einame atgal į miegamąją patalpą. Džeimsas šnekučiuojasi su šalia stovinčia mergina. Aš einu susimąsčiusi.
Ši kelionė mane labai nuvylė. Tikėjausi pabėgti nuo kasdienybės pilkumo, bet tai visiškai nepavyko. Aš vėl ten pat! Aš laikinam pabėgau iš narvelio, bet patekau į kitą. Tik šis toli toli nuo mano artimųjų... Negi viskas taip ir baigsis? Negi aš taip ir liksiu įkalinta kasdienybėje, monotonijoje ir liūdesy?
- Ei, tylene!- į mane kreipiasi Džeimsas, kai mes grįžtame į miegamuosius.
- Ei!- atsakau.
- Kaip patiko naujoji mokykla?
- Na... - nežinau, ką atsakyti. Jis atrodo toks linksmas ir laimingas būdamas čia,- ji - nebloga.
Jis kilsteli vieną antakį.
- Tikrai?- kažkaip keistai klausia.
- Ne!- atsakau,- ji yra lygiai tokia kaip ir žemėje! Niekas nepasikeitė. Maniau, kad tai nauja galimybė, bet tai nieko nereiškia.
Jis šypteli ir linkteli galvą. Matyt sutinka su mano atsakymu.
- Tu neteisi tik dėl vieno dalyko,- atsako jis man,- jie dėl kažkokios priežasties mus čia vis dėlto atsivežė. Kodėl mus? Kodėl čia? Tai turi kažką reikšti.
Nusistebiu. Nesitikėjau tokių jo žodžių.
- Na ką...,- toliau kalba jis,- jau temsta. Tikiuosi ryt bus geresnė diena. Iki Džeila.
Nueidamas mosteli.
- Iki,- tarsteliu jam pavymui.
...
Regis aš nevienintelė matau šios vietos trūkumus. Jis tai irgi pamatė. O kas jei ir kiti esantys čia taip pat mąsto? Tada bent jau nebūčiau viena... Netaip kaip namie...
...