Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

9.

- Kelkitės, kelkitės!!!
Rytas. Lėtai praplėšiu traiškanotus akių vokus. Šviesa lengvai akina mano akis.
- Kelkitės, kelkitės!!!
Išilgai kambario žirglioja kareivis bandydamas mus žadinti.
Atsargiai lyg kokia senutė išsiropsčiu iš lovos. Lėtai slenku link dušų. Čia jau susidarė ilgoka eilė. Tenka laukti. Stebiu, kaip uniformuotasis kareivukas bando žadinti vis dar mieguistus mokinius, rėksmingu, bet ramiu balsu.
Ateina mano eilė eiti į dušo kabiną.
Įeinu į gana erdvią kabiną. Užveriu stiklines, slankiojančias duris. Nusimetu drabužius ir pakabinu juos ant durų. Greitai nusiprausiu po skaidriu vandeniu. Kaip ir visuose įprastuose dušuose esantis vanduo, nudžiūsta iš kart. Tad vėl apsirengiu ir išeinu iš kabinos užleisdama vietą kitam.
Mus visus išrikiuoja vorele po 4. Pagal kodinius vardus, tad stoviu šalia Džeimso.
- Sveika, seniai matyta,- džiaugsmingai pasisveikina jis ir šypteli.
Atsakydama šypteliu atgal.
...
Mus veda link "naujosios mokyklos". Iš tikrųjų tai tarplanetinė mokslo tyrimų laboratorija, bet joje yra įrengtos kelios konferencijų salės ir panašios patalpos, kur mes ir praleisime daugiausia savojo laiko.
- Susipažinkite, tai profesorius Konstramas. Jis yra šio tyrimų centro direktorius ir būtent jis jus mokis daugumos pagrindinių dalykų,- supažindina mokinius su žilu, žemaūgiu profesoriumi karininkas,- profesoriau,- kreipiasi į jį,- perleidžiu juos Jums.
Tai taręs nusilenkia jam ir pasitraukia.
Laikinam įsivyrauja tyla, kol galiausiai žilasis prabyla gergždžiančiu balsu:
- Sveikinu jus visus atvykus į mūsų tyrimų centrą. Leiskite man jus palydėti į pagrindinę salę.
Jis staigiai apsisuka ir gan greitu žingsniu eina tolyn. Mes sekame paskui. Kol einame, Džeimsas man sušnabžda:
- Ei, koks keistas senukas? Nemanai?
- Na...- kiek sutrikusi nuo klausimo sumurmu,- gal...?
Jis įsistebeilija į mane.
- Tu nesi linkusi daug kalbėti, arne?
Patyliu ir atsakau kiek susierzinusi:
- Na ne. Nežinau, iš kur esi tu, bet ten, iš kur aš, žmonės nėra labai kalbūs!
Jis šypteli.
- Gerai, gerai. Neįsižeisk. Tiesiog... savo mokykloje aš, kaip čia pasakius, nelabai pritapau. Būtent dėl to, kad esu kalbus. Kvaila arne?
Šypteliu. Džeimsas nori kažką sakyti, bet naujasis profesorius eilės prieky staigiai sustabdo mus visus ir iškilmingai praneša:
- Štai, atėjome! Tikiuosi prisimenate kelią į čia, nes turėsite jį nueiti kiekvieną rytą be kitų pagalbos.
Tai pasakęs jis praveria milžiniškas duris. Mes įžengiame į ypatingai aukštą ir šviesią salę. Mes įsitaisome ant laiptų tvarkingai sustatytose kėdese, kurių žybsi kodiniai vardai. Aišku, aš šalia Džeimso.
Profesorius nužirglioja į eilių priekį. Jam suplojus delnais įsijungia sienoje įmontuotas ekranas.
Staiga iš kažkur išdygsta gal 1 metro ūgio robotukai. Jie savo bruožais primena vaikus. Kiekvienas privažioja prie vieno iš mūsų ir įteikia po A4 lapo dydžio ekranėlį. Tokiuose įrenginukuose paprastai rašome pamokose dėstoma informaciją.
- Na, jau pasirenge?- lyg ir retoriškai klausia profesoriūkštis,- pasiruoškite pirmąjai pamokai!
...